- Gal kryžių ir nėra labai daug... Tiesa, turiu dar ir ordiną - Didįjį kryžių... Ir dar visokių kitokių apdovanojimų turiu, “Auksinių kaukių”, premijų, garbės raštų... Neskaičiuoju jų ir nelabai teikiu jiems reikšmės.
- Pačiam nesmalsu, kodėl visi apdovanojimai tenka būtent jums? Ir pripažinimas, ir ovacijos, ir Genijaus pravardė?..
- Nieko nedarau kitaip - daugybė režisierių ir Lietuvoje, ir pasaulyje puikiai dirba. Nesu išskirtinis. Na, o populiarumas - daugiau madų reikalas. Jis ateina, praeina... Geriausia net nesidomėti, populiarus esi ar ne - reikia dirbti tai, ką privalai, pasakyti tai, ko negali nutylėti.
- Bet juk ne kiekvienam režisieriui Maskvoje paskiriamas visas festivalis, ne į visų režisierių spektaklius bilietai būna parduoti prieš mėnesį?..
- Galbūt iš kolegų būrio išsiskiriu nebent tuo, kad nesilaikau taisyklių. Nei režisuodamas, nei analizuodamas neseku kokiomis nors tradicijomis, nesiremiu kaži kokiais postulatais... Man atrodo, kad bet kokios taisyklės, bet kokios schemos apriboja asmenybę, jos saviraiškos spektrą veda į stagnaciją. Tarkim, Stanislavskį, kitus teatro mokytojus aš gerbiu, tačiau nepaisau - kuriu taip, kaip man norisi, o ne taip, kaip neva priimta.
- Sklinda legendos, kad aktoriams dirbti su jumis nėra lengva, kad esate mažakalbis, gluminate juos savo tylėjimu...
- Na, nesutinku. Tai - pramanas. Kaipgi galėčiau pastatyti spektaklį neišaiškindamas aktoriams, ko noriu. Kalbu daug, aiškiai, garsiai, detaliai, netgi smulkmeniškai... Juk viskas priklauso nuo to, kaip tiksliai savo sumanymą perteiksi aktoriui. Jei jis įdomus ir tiksliai išaiškintas, aktoriui ir repetuoti beveik nereikia - ima ir daro...
Tačiau nėra nė vieno režisieriaus pasaulyje, kuris tiksliai iki smulkmenų žinotų, ko nori. Žinau - kuriama tokia legenda, kad geras režisierius mąsto vaizdais, praktiškai mato kiekvieną būsimo spektaklio aktoriaus veido išraišką, kiekvieną gestą, tačiau taip nėra. Yra kasdienis darbas, nelengvi ieškojimai, idėjos gryninimas... Visuomet nežinojimo yra daugiau nei žinojimo.
- Dar kalbama, kad esate aktoriams negailestingas - nevengiate jų muštruoti iki devinto prakaito, liepiate atlikti nemažos fizinės ištvermės reikalaujančius triukus...
- Man pačiam neteko girdėti tokių gandų. Tiesa, repeticijose esu reiklus. Toks mano darbas. Jeigu aš neišreikalausiu iš aktoriaus vienos smulkmenos, antros - iš tų mažų minusiukų susidarys didelis minuso ženklas. Tačiau tikrai nesu iš tų režisierių, kurie mėgaujasi savo diktatūra, kuriems patinka valdyti aktorius tiesiogine šio žodžio prasme. Su šviesaus atminimo režisieriumi Juozu Miltiniu šiuo požiūriu tikrai nesutartume. Manau, medis turi augti laisvai, o visi jo kreivumai, gumbuotumai, išskirtinumai yra jo pranašumai, o ne trūkumai.
Bendraudamas su aktoriais, bendrauju ne su darbuotojais, o su asmenybėmis. Man patinka ne aktorių mėginti paversti personažu, o personažą parodyti per unikalius, įdomius, neįprastus aktoriaus charakterio, asmenybės bruožus.
- Rinkdamasis kūrinį spektakliui mąstote tik apie savo vidinius virsmus? O gal atliepiate laiką, skaudžiausias jo problemas? Tarkime, šis jums apdovanojimą pelnęs Fiodoro Dostojevskio “Idiotas”? Kodėl jį statėte būtent dabar?
- Specialiai nesvarstau galimybių parinkti spektaklio tematiką pagal tai, kas žiūrovams vienu ar kitu laikotarpiu aktualu. Kūrinį spektakliui renkuosi daugiau vidinių ieškojimų vedamas, tačiau... Manau, kad mūsų laikas yra išsiilgęs tikro nuoširdumo, nenoro ir nemokėjimo meluoti, net smulkmenose, artimo meilės, ja grįstų santykių tarp žmonių... Matyt, viso to esu išsiilgęs ir aš. Todėl apie tai kalbu.
Toks jau yra tas žmogus - nesvarbu, kad pats yra silpnavalis, menkysta ar net nusikaltėlis, nesvarbu, kad pats nėra to vertas, bet visuomet tikisi ir linki sau gyvenime sutikti gerą žmogų. Gerą. Tai užkoduota kiekviename mūsų. Aš, net šiurkščiai pažeidęs eismo taisykles, viršijęs greitį, sustabdytas pareigūnų ir belaukiąs, kol iki mano automobilio prieis policininkas, visuomet viliuosi, kad jis bus geras, atlaidus mano kaltei ir netobulumui.
- Žvelgdami į jūsų kūrybines pergales pasvajojame, kad E.Nekrošius savo talentingomis rankomis imtų ir sutvarkytų visą Lietuvos kultūrinę erdvę. Gal kada pamatysime jus kultūros ministro kėdėje?
- Ne. Tikrai nepamatysite. Niekada. Pats jau esu išsprendęs šį klausimą. Laikausi nuostatos, kad kiekvienas turi dirbti savąjį darbą nepakeldamas galvos ir nesidairydamas į šalis. Tik tokį sugebėjau sau pritaikyti išlikimo ir nervų tausojimo receptą - antraip arba būsi priverstas daryti ne savo darbus, arba tyliai graužtis, kad yra taip blogai, o tu nieko negali pakeisti. Todėl keičiu, ką galiu - sąžiningai dirbu savo darbą - kuriu spektaklius.
- Net neabejoju, kad per savo karjerą esate sulaukęs begalės pasiūlymų gyventi ir kurti ne Lietuvoje. Tačiau tebesate gimtoje, menininkams ne itin dosnioje šalelėje. Kodėl? Juk antai jūsų kolega Rimas Tuminas Maskvoje turi tarnybinį automobilį su asmeniniu vairuotoju, o jūs - ne.
- Nei honorarų dydis, nei asmeninis vairuotojas tikrai nepatenka tarp mano siekiamybių. Atvirai tariant, man netgi publikos pripažinimas, jos aplodismentai yra nebūtini. Pagrindinė satisfakcija kyla iš vidaus, o ne iš išorės. Jeigu tu jauti, kad pavyko padaryti tai, ką ir norėjai, jei pats žinai, kad tai didelis ir galingas daiktas, tuomet niekas nesvarbu - publika visuotinai gali švilpti, tyčiotis kritikai, o tu vis tiek džiūgausi. Nes tai - tavo pergalė ir svetimų fanfarų jai nereikia. Na, o jei žinosi, kad padarei niekalą, nei apdovanojimai, nei nesiliaujantys komplimentai, nei populiarumas nepadės savęs apgauti - nuo tų liaupsių pralaimėjimo apmaudas tik didės. Menininkas laikinai savo sąžinę gali užmigdyti. Bet nereikia turėti iliuzijų - ji vis tiek prabus ir pavadins daiktus tikraisiais vardais.
O dėl išvažiavimo iš Lietuvos... Taip, ne kartą man buvo siūlyta išvažiuoti. Net ir sovietiniais laikais. Visus juos atmečiau net nesvarstęs. Nes negalėčiau gyventi be savo krašto, be savų namų - negalėčiau, nematyčiau prasmės kitur kurti...
- Argi šiais globalizacijos laikais menas nėra kosmopolitiškas?
- Pakęsti negaliu tokių žodžių, kaip integracija, globalizacija, kosmopolitizmas... Aš svajoju, kad Lietuva pagaliau išdrįstų būti savimi, vertinti tai, ką turi unikalaus. Man patiktų, jei iš pasaulio konteksto išsiskirtume savo raiška, autentišku kalbėjimu. Tada ir pasaulis kitaip mus vertintų - sakytų: “Žiūrėkit, jiems išties įdomu tai, ką patys daro - jie nesidairo į mus. Tai tikra, todėl įdomu ir mums”. O juk tam pasiekti tereikia visai nedaug - būti savimi.
- Jūs nieko iš pasaulio nesitikite, nieko nebijote - budistai pasakytų, kad esate netoli nušvitimo.
- O, kad taip būtų... Iš tiesų aš, kaip ir kiekvienas žmogus, tik viliuosi ir stengiuosi savo darbą padaryti kaip įmanoma geriau. Nesvarbu, koks tai darbas būtų. Dar siekiu užsigyventi ramybę. Jeigu viduje ramu - ramybę neši ir kitiems. Be to, tai labai komfortiška būsena, kai nereikia prieš nieką žemintis, nieko prašyti, niekam nemeluoti, nieko bijoti, nekęsti ir svarbiausia - nereikia skubėti.
- Kas suformavo tokią jūsų filosofiją? Kokias knygas skaitote, iš kokių asmenybių mokotės?
- Gal keistai nuskambės, bet iš knygų, iš sudėliotų kito žmogaus gyvenimo patirčių daug neišmoksi. Vis tiek viską teks patirti savu kailiu, savom kojom pereiti visus klonius ir kalnelius. Tik taip ateina tikrasis žinojimas. Todėl niekada nereikia savo kailio tausoti, nes tai tas pat, kas tausoti save nuo gyvenimo.
Rimvydas STANKEVIČIUS
