Šiaulių mokesčių inspekcijos sprogdintojai buvo sugauti priėmus naują Liudytojų apsaugos įstatymą, kuriuo leista gaujų išdavikams suteikti malonę.
Praėjusiame numeryje pasakojome, kad įsisiautėję Šiaulių nusikaltėliai visus 1997-uosius tyčiojosi iš policijos, pareigūnų panosėje sprogdino bombas, 1998 metais įsisiautėję ėmė bombomis kėsintis į parduotuves, kavines, o galiausiai sunaikino mokesčių inspekciją – per tą sprogimą žuvo žmogus. Šįkart apie tai, kaip sprogdintojus ir jų vadeivą Artūrą Kibildį padėjo demaskuoti paprasti pjūklų plėšikai.
Po sprogimo Šiaulių mokesčių inspekcijoje 1998 metų balandžio 15-ąją tapo aišku, kad teisėsaugininkai įvaryti į kampą ir jiems nebėra kur trauktis. Tapo akivaizdu, jog arba bus pagaliau ryžtingai įvesta tvarka, arba Lietuva taps Pietų Amerikos lygio bananų respublika, kurioje policija privengia mafijos, o ne atvirkščiai.
Atkaklumas nugalėjo
Visą 1998-ųjų rudenį ir po jo atėjusią žiemą Šiaulių policijos ir prokuratūros kabinetuose šviesos neretai degdavo per naktį.
Pareigūnai neabejojo, kad nusikaltėliai pasmerkti pralaimėti. Nes valstybė visada pajėgesnė net už didžiausią gaują. Antra, sprogdintojai, buvo tikima, veikė grupe, o kiekvienas žmogus, kiekviena grandis didina klaidų skaičių ir demaskavimo tikimybę. Beje, tuoj pamatysime, kad taip ir įvyko – sprogdintojus išdavė jų netvarkingai mėtomas trotilas.
Kita vertus, niekas nelaukė, kad informacija pati ateis į kabinetą. Neatsirado ir norinčiojo išduoti sėbrus už pažadėtą 100 000 litų atlygį, todėl buvo kruopščiai dirbama: renkama ir analizuojama bet kokia informacija apie visus nusikaltėlius, net nesusijusius su sprogimais. Patikrinta dešimtys alibi, atlikta šimtai kratų, užprotokoluota tūkstančiai apklausų – ir galiausiai teisėsaugininkai už atkaklumą buvo apdovanoti. Tik sėkmė nusišypsojo visiškai netikėtoje vietoje – ogi Šiaulių rajono kriminalistams, kurie tyrė banalius kaimuose vykdomus apiplėšimus.
Kaimo pjūklų gauja
1999-ųjų balandį Šiaulių rajono kriminalistai sulaikė 4 plėšikus, tarp kurių buvo Šiaulių rajono gyventojas 24 metų Pranas Karpinskis. Kitas gaujos narys, buvęs boksininkas Alvydas Kliminskas (26 m.), sužinojęs, kad sėbrai suimti, o jis pats ieškomas, pasikorė miške.
Ant galvų užsimaukšlinę moteriškas pėdkelnes, ketvertas plėšikų naktimis užpuldinėjo Šiaulių rajono lentpjūves – sumušę ir surišę sargus, grobė ką radę vertingesnio, dažniausiai dairydamiesi į kaimiečių gerai perkamus benzininius „Husqvarnos“ pjūklus. Neberasdama prastai saugomų lentpjūvių, „pjūklų gauja“ naktį apšvarino vieną kaimo parduotuvę, nuosavą namą, garažą, atėmė 8000 litų iš gyvulių pirklio.
Priremti įrodymais įkliuvėliai prisipažino įvykdę dar vieną nusikaltimą – šiauliečio smulkaus verslininko Sauliaus Kavaliausko užsakymu bombele pagąsdinę bankrutavusį verslo partnerį – skolininką Mindaugą Š.
Taigi 1997-ųjų lapkričio 7-ąją, apie penktą valandą ryto, S. Kavaliauskas, P. Karpinskis ir A. Kliminskas atvažiavo į Šiaulių rajono Kužių gyvenvietę.
A. Kliminskas liko laukti gretimoje gatvėje sustojusiame automobilyje prie vairo, o S. Kavaliauskas nulydėjo P. Karpinskį prie skolininko laiptinės ir parodė, kuriame bute tas nakvoja. Apsidairęs P. Karpinskis padėjo nedidelę bombą prie durų, iš sprogdiklio ištraukė kaištuką ir abu vyrai pasileido bėgti... Kai jiedu jau sėdo į savo mašiną, Kužius pažadino trenksmas. Sprogimo banga išvertė dvejas duris pirmame aukšte, o antrajame aukšte išdužo keli langai, išvirto balkono durys. Skolininko neišgąsdino, nes jis buvo išvykęs, o bute miegoję keturi žmonės, tarp kurių buvo dvi mažametės mergaitės, laimei, nenukentėjo.
Taip sutapo, kad tądien sprogimas sudrebino ir Šiaulių policijos komisariatą – trečioji bomba pramušė policijos garažų sienoje skylę ir skeveldromis suvarpė automobilius. Visų dėmesys, žinoma, buvo nukreiptas į šį teroro aktą, o bombelė prie eilinio žmogaus buto Šiaulių rajone žiniasklaidos visiškai nesudomino.
Norėjosi emocijų
Sulaikę P. Karpinskį teisėsaugininkai, žinoma, ėmė domėtis, iš kur jis gavo maždaug 200 gramų svorio trotilo gabalą. Išaiškėjo, jog sprogmenų parūpino P. Karpinskio pažįstami, du jauni ir į nusikaltimus linkę šiauliečiai: tuomet 23 metų Vitalijus Kupreščenka bei jo bendraamžis Mantas Stanelis.
V. Kupreščenka bei M. Stanelis kaupė sprogmenis, o juos slėpė užkasę Linartų miške (Šiaulių r.) netoli V. Kupreščenkos tėvų sodo namelio. Pastarojo rūsyje abu nelegaliai laikė ir medžioklinį nupjautavamzdį, prie kurio galo patys buvo primeistravę kažkokį duslintuvą. Šiuo ginklu vyrukai surengė „taiklumo varžybas“ – šaudė į kelio ženklą, paskui M. Stanelis iš savo buto balkono Šiauliuose pyškino balandžius.
Kitą kartą V. Kupreščenkai su M. Staneliu jau panižo išbandyti ir sprogmenis. Išsikasę trotilo ir nusipirkę degtinės, abu nuvažiavo pasilinksminti į Alksnyniškės kaimo (Šiaulių r.) nuošalią pamiškę. O kad būtų linksmiau, dar pasikvietė šiame kaime gyvenančius pažįstamus vyrukus – P. Karpinskį ir brolius Arūną bei Alvydą Legačinskus.
Netvarka Vietname
Nuošalią pamiškę prie Alksnyniškės vaikinai buvo pavertę tam tikru savo poligonu ir juokais jį vadino Vietnamu. Šįkart Vietname buvo girtaujant deginamas atsivežtas parakas, sprogdinamas trotilas, šaudoma iš to paties nelegalaus medžioklinio nupjautavamzdžio. Kai pasismaginę M. Stanelis su V. Kupreščenka išvažiavo namo, P. Karpinskis pastebėjo, kad likę keli nesusprogdinto trotilo gabalai. Kad „geras daiktas“ neprapultų, jis, taupus kaimietis, trotilą paslėpė namie po šiaudais – „juodai dienai“.
Tos nerūpestingas netvarkingumas, sprogmenų mėtymas ir tapo lemtinga sprogdintojų klaida.
Ta juoda diena P. Karpinskiui išaušo netrukus – kai minėtasis medienos pirklys S. Kavaliauskas jį pasamdė Kužiuose pagąsdinti skolos negrąžinantį verslo partnerį. P. Karpinskis kaip tik iš tame Alksnyniškės Vietname likusių sprogmenų ir sumeistravo bombelę.
Naujas įstatymas suveikė
Kriminalistai čiupo ne tik V. Kupreščenką su M. Staneliu, bet ir kitus bent kiek su jais susijusius įtartinus Šiaulių vyrukus. Žinoma, nė vienas neskubėjo prisipažinti, kad yra susijęs su teroro aktais Šiauliuose. To ir nesitikėję tyrėjai sulaikytiesiems pravedė „švietėjišką valandėlę“ – supažindino su naujausiu, neseniai Seimo priimtu Liudytojų apsaugos įstatymu. O jis, kurtas naudojantis geriausia JAV seklių patirtimi, skelbia, jog nusikaltėlis gali būti visiškai atleistas nuo bausmės, valstybės išlaikomas ir saugomas, jei sutiks geranoriškai ir sąžiningai atskleisti, kas jam žinoma apie gaujos nusikaltimus. Nedovanojama tik už įvykdytas žmogžudystes – už tai net ir saugomiems liudytojams tenka išklausyti teismo nuosprendį, tačiau, tikėtina, švelnesnį.
Baigdami savo „politinformaciją“ tardytojai lyg tarp kitko užsiminė – girdi, šiaip jau tų saugomų liudytojų daug nereikia, o atsisakiusieji kalbėti, tikėtina, bus išduoti draugų. Pastarieji bus atleisti nuo atsakomybės, saugomi ir valstybės išlaikomi, o užsispyrėliai sulauks pačių griežčiausių nuosprendžių, nes byla – rezonansinė, sprogdintojams griežto keršto už nekaltų žmonių pralietą kraują mokesčių inspekcijoje, „Gausos rage“, kitų sprogdinimų vietose reikalauja visa tauta.
Užteko trijų išdavikų
Trys jauni įtariamieji – Mantas Stanelis (24 m.), Mantas Šereiva (24 m.) ir Džiuderas Ruslys (26 m.) – labai išsigando galimybės jaunystę praleisti belangėje, todėl suskubo gelbėti savo kailius ir vienas per kitą ėmė pasakoti, kas jiems žinoma apie sprogdinimus Šiauliuose.
„Akistatos“ žiniomis, netrukus ėmė rastis vis daugiau norinčiųjų tapti saugomais liudytojais, bet jiems buvo mandagiai atsakyta, kad įrodymų ir informacijos gaunama sočiai iš trijų išdavikų, naujų saugomų liudytojų nebereikia, tad teks už juodus darbus atsakyti pagal įstatymą visu griežtumu.
Kiek pavyko sužinoti, būtent M. Stanelis pirmas ištarė tikrojo sprogimų Šiauliuose užsakovo – Artūro Kibildžio – vardą.
Kitą šeštadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite:
Apie tai, kaip savo mokytojo klaipėdiečio Sigito Gaidjurgio įkvėptas A. Kibildis kone porą metų sprogimais terorizavo Šiaulius – kitoje pasakojimo dalyje.
Sigitas STASAITIS
