Per daugiau kaip dešimtmetį šalyje nepaaiškinamomis aplinkybėmis nusižudė šešios jaunuolių poros. Prieš 9 metus pradėtame žurnalistiniame tyrime pavyko išsiaiškinti, jog iš pradžių paprastomis savižudybėmis atrodžiusios istorijos yra apipintos paslaptingais, nepaaiškinamais reiškiniais, prieštaringais liudijimais. Todėl „Akistata“ tęsia savąjį moksleivių surastų kilpoje žurnalistinį tyrimą, kuriame išryškėja daugybė mįslingų detalių.
Praėjusią savaitę paslaptingai dingusios dvi bendraklasės gimnazistės iš Šilalės rajono lapkričio 15-ąją buvo rastos negyvos miške. Trečiadienio naktį iš vieno Vilniaus pastato balkono iškrito ar iššoko du 21 ir 23 metų vaikinai. Šios paslaptingos dvigubos savižudybės privertė priminti anksčiau plačiai nuskambėjusias savanoriškai iš gyvenimo pasitraukusių keturių jaunuolių porų istorijas Kaune, Panevėžio rajone ir Ukmergėje.
Pastaraisiais metais jos tarsi išnyko iš visuomenės akiračio: kraupių savižudybių vietose teisėsaugininkų aptikti daiktiniai įrodymai pasirodė esantys kriminalinė smulkmė – jaunuoliams kažkodėl nusibodę gyventi, todėl jie pasirinkę mirtį, ir tiek.
Tačiau apie prokurorų laimėjimus tiriant šias nemažą atgarsį visoje Lietuvoje sukėlusias savižudžių bylas nieko negirdėti. Patys pareigūnai nenoriai šneka apie šiuos atvejus. Oficialiai konstatuojama, jog tai dvigubos savižudybės, nors ir šiaip aišku.
Plinta retas mirties virusas
Kriminalistikos specialistai teigia, jog Lietuvoje kasmet aptinkama nemažai aukų, kai neįmanoma nustatyti, ar tai savižudybė, tyčinis, neatsargus nužudymas, ar nelaimingas atsitikimas. Ypatingai užsienio šalių psichologų ir sociologų dėmesį atkreipė tas faktas, kad Lietuvoje plinta tokios retos kitose valstybėse porinės pradedančių gyvenimą jaunų žmonių savižudybės. Nusprendžiau plačiau atskleisti šių tragedijų aplinkybes, kadangi jose yra svarbios net menkiausios detalės. Kol kas negalima vienareikšmiškai tvirtinti, jog šie trijų skirtingų Lietuvos miestų mokyklų auklėtiniai patys sau pasirašė mirties nuosprendį.
Iš pirmo žvilgsnio – lyg ir nieko ypatinga, vis dėlto kai kurių jaunuolių paskutinės gyvenimo savaitės ir mirties aplinkybės priminė Helovino išvakarėse Lietuvos kino teatrus pasiekusio jauno amerikiečių kino režisieriaus Skoto Deriksono siaubo filmo „Grėsmingas“ siužetą. Šiame filme pasakojama apie vieną rašytoją, namų palėpėje aptikusį kino juostų, kuriose įamžintos kraupiai išžudytos šeimos.
Mirtis po linksmybių maratono
2004 metų rugsėjo 23-iosios rytą Kauno Petrašiūnų šile, per keletą šimtų metrų nuo prestižinių miesto kapinių, buvo rasti ant metalinio skersinio, įtaisyto tarp medžių, pasikorusių penkiolikmetės ir šešiolikmetės kūnai. Netoliese gulėjo jųdviejų rankinės, kuriose pareigūnai aptiko įvairios kosmetikos, akinius nuo saulės, piniginę ir perlaužtą mobiliojo telefono kortelę.
Prieš metus iki mirties susidraugavusios kaunietės pamokas lankė dar toje pačioje Veršvų vidurinėje mokykloje, vėliau penkiolikmetės tėvai, nusprendę apriboti mergaičių draugystę, perkėlė ją į kitą – Milikonių – mokyklą.
„Žinojome, kad duktė keldavo nemažai rūpesčių savo globėjams, todėl stengdavomės laikyti savo dukrą nuo jos atokiau. Iš globėjų neretai dingdavo pinigai. Esu tikras, kad naujoji draugė taip elgtis skatino ir mūsų dukterį. Sykį duktė buvo paslapčia nugvelbusi mano banko kortelę, tačiau kodėl ji nebuvo ištuštinta, nežinau. Manau, kad toji draugė labai pavydėjo mums tikros šeimyninės šilumos, kurios pati taip ir nespėjo pajusti“, – net ir po mirties velionės dukros draugei piktų žodžių negailėjo šešiolikmetės tėvas Artūras S.
Paslaptingai dingę telefonai
Vienoje Kauno bendrovėje dirbantis Artūras S. pats tarytum patyręs seklys bandė įminti šiurpaus įvykio priežastis. Bet į daugelį nuolat kamuojančių klausimų jis vis nesurasdavo atsakymų.
Praėjus savaitei po nelaimės nuvažiavęs į šalia Kauno marių esantį Petrašiūnų pušyną, kuriame nutrūko merginų gyvybės, vyriškis negalėjo patikėti įvykio vietoje suradęs akivaizdžiai besimėtančius įkalčius – akių pieštuką, moteriškos liemenėlės dalį ir lūpdažio kamštelį.
„Nenoriu įžeisti bylą tiriančių pareigūnų, bet manau, kad jų tyrimas prasidėjo aplaidžiomis klaidomis. Be to, mergaitės nešiojo mobiliuosius telefonus, tačiau jie paslaptingai dingo. Nors juos galėjo pasisavinti ir netikėtai į šią vietą užklydę praeiviai“, – kalbėjo Artūras S.
Religiniai sambūriai
Jau anksčiau moksleivės ne kartą buvo bėgusios iš namų. Pastarąsias dešimt parų iki nelaimės, rugsėjo 13 dieną, jos irgi, nieko nepranešdamos artimiesiems ir bendramoksliams, nutarė pasinerti į jaunatviškų linksmybių maratoną.
Į policiją dėl mergaičių dingimo vienos paauglės tėvai kreipėsi po paros, o kitos – tik po dviejų dienų. Artūras S. neturi tikslių duomenų, kur tomis dienomis nakvojo ir maitinosi jo dukra su geriausia drauge. Vėliau jam tapo aišku, kad jos kelias dienas buvo pastebėtos vaikštinėjančios Petrašiūnuose.
„Bendravau su merginomis, kurios paskutinę dieną netoli Petrašiūnų pušyno buvo sutikusios mano dukrą ir jos draugę. Daugiau niekas nebematė jų gyvų. Sužinojau, jog tą paskutinę savaitę duktė su drauge linksmai nusiteikusios dalyvavo televizijos laidos „Nomeda“ filmavime“, – dėstė Artūras S. Savižudybės versija ir drastiško poelgio motyvais negalįs patikėti vyriškis prasitarė, jog turįs net kelias šios tragedijos versijas, tačiau žurnalistui nebuvo linkęs jų atskleisti.
Pastaruoju metu buvo pasklidusios kalbos, kad merginos retsykiais lankydavosi Krikščionių bičiulystės bendruomenės „Victory“ („Pergalė“) susirinkimuose. Tuomet Kaune veikusios religinės bendruomenės atstovai tikėdamiesi sutraukti naujų narių anksčiau Laisvės alėjos praeiviams į rankas įkyriai brukdavo reklaminius lapelius, kviečiančius ateiti į jų organizuojamus vakarus. Neretai šiuose religiniuose susibūrimuose jaunimui būdavo skaitomos paskaitos, rodomi filmai, spektakliai, koncertuodavo netradicinį roką grojantys muzikantai.
Mokykloje – kraupus radinys
Kraupi žinia 1999 metų gegužės 10-ąją sukrėtė tuometinę Kauno buitininkų profesinės technikos mokyklą. Šios mokymo įstaigos rūsyje buvo aptikti dviejų ant virvių kabančių pirmakursių – devyniolikmečio Tomo Š. ir dvidešimtmečio Ričardo T. – kūnai. Vaikinai buvo atsukę veidus vienas į kitą. Abu jaunuoliai paliko du atsisveikinimo raštelius, kuriuose jie, skųsdamiesi, kad neturi pinigų, keikė gyvenimą pačiais bjauriausiais keiksmažodžiais.
Praėjus beveik savaitei, Ričardo sąsiuvinyje bendramoksliai rado jo paties ranka parašytą sakinį: „R. T., gim. 1979 04 15, Vilnius, būdavo negeras berniukas. Todėl jis ir pasikorė“.
Nors bylą tiriantys Kauno apylinkės prokuratūros pareigūnai labiau linkę manyti, kad šie vaikinai nusižudė, tačiau Tomo motina O. B. teigė, jog kai kurie požymiai rodo, kad jos sūnus galėjo būti nužudytas, o vėliau – pakartas.
Ekspertai po apžiūros pastebėjo, kad Tomo veido kairioji pusė buvo nusėta mėlynių, o abu jaunuoliai pasikorė, stovėdami ant vienos kėdės. Moteris tikino pareigūnus, kad Ričardas galėjo nužudyti Tomą, o paskui ir pats nusprendė pasidaryti sau galą. Teisėsaugininkams narpliojant šį įvykį paaiškėjo, jog abu jaunuoliai buvo toksikomanai.
„Bunkerio“ trauka
2000 metų birželio 11 dieną tokia pati nelaimė sukrėtė Panevėžio rajono Velžio kaimo gyventojus. Apleistoje šio kaimo klėtyje, kurios savininko niekas negalėjo įvardyti, buvo rastos negyvos Anykščių rajono Troškūnų vidurinės mokyklos dešimtokės.
Anksčiau ši klėtis buvo rakinama, tačiau ją buvo bandyta padegti. Po šio įvyko atskubėję gaisrininkai nupjovė durų sklendes, todėl nuo tada ji būdavo atvira. Netoliese gyvenančių kaimo vaikų tėvai griežtai draudė savo atžaloms ten žaisti, bet šiuos vis dėl to traukė įlįsti į klėtį. Neretai iš šios netradicinėje vietoje pasirinktos „žaidimų aikštelės“ linksmai namo grįžtantys velžiečiai būdavo tarpusavyje susitarę, kad niekada neišduosią tėvams savo paslaptingojo „bunkerio“.
Tą dieną keli pažaisti susiruošę vaikai, užlipę laiptais, tamsioje palėpėje pamatė šokiruojantį vaizdą: viena priešais kitą kabojo dvi pamėlusios merginos... Netoliese jų buvo numesti mokykliniai krepšiai. Merginų tapatybes patvirtino jų kišenėse rasti asmens dokumentai, o krepšiuose buvo aptikti mokykliniai sąsiuviniai su užrašytomis jų pavardėmis.
„15 val. 25 min. Paskutinės mūsų valandos“, – taip baigiasi vienas atsisveikinimo laiškų. Abi merginos ant mokyklinio sąsiuvinio lapų parašė du paskutinius laiškus. Laiškuose buvo pažymėta ir data – birželio 6-oji, antradienis, tad realu, kad merginos nusižudė būtent tos dienos popietę. Praėjus keletui dienų atsirado liudininkų, birželio 6-osios rytą mačiusių vaikštinėjančias dvi jiems iš matymo nepažįstamąsias – šviesiaplaukę ir tamsiaplaukę merginas.
Klasėje pasirodydavo retai
Troškūnų vidurinės mokyklos pedagogai žurnalistams tvirtino, jog dar prieš metus iki šio kraupaus įvykio nepilnametės mokėsi paralelinėse devintose klasėse ir nepalaikė jokių ryšių. 1999 metais šioje mokykloje iš dviejų devintųjų klasių buvo sudaryta viena dešimtoji. Tuomet abi paauglės tarsi atrado viena kitą.
Pusmetį iki nelaimės abi draugės, nieko nesakiusios, keletą dienų iš eilės buvo pabėgusios iš namų, taip pat nesirodė ir klasėje. Troškūnų vidurinės mokyklos pedagogai jau svarstė, ar nereikėtų merginų pašalinti iš mokyklos, tačiau jos sugrįžusios atsiprašė, pasižadėjo lankyti pamokas ir gerai elgtis. Tiesa, niekas iki šiolei nežino, ką tomis savaitėmis jos veikė.
Pedagogai įsitikinę, jog šios merginos nebuvo valkataujančios narkomanės. Tačiau viena mokyklos auklėtinė prasitarė, jog anksčiau yra pastebėjusi vieną jų išgėrusią kaimo kultūros namuose vykusioje diskotekoje.
Be tėvų augusią, tačiau senelio globojamą vieną iš aukų artimai pažinoję draugai pastebėjo, kad sulaukusi šešioliktojo gimtadienio ji neįprastai pamėgo vyrišką įvaizdį. Mergina nusikirpo trumpai ir tamsiai nusidažė šviesius plaukus. Ji pradėjo mūvėti džinsines kelnes, languotus vyriškus marškinius, taip pat suvyriškėjo ir Neringos charakteris – ji tapo šiurkštesnė, tačiau didelių problemų aplinkiniams nekėlė.
Mokytojai ir draugai neabejoja, kad paskutinius gyvenimo mėnesius akivaizdžiai pakitusi mergina vadovavo kur kas švelnesnei bei romantiškesnei savo draugei. Pastaroji visuomet rimtai galvojo apie savo ateitį. Be to, ji buvo gera sportininkė, nuolat atstovaudavo mokyklos komandai lengvosios atletikos ir krepšinio varžybose. Todėl baigusi mokyklą svajojo apie studijas Vilniaus pedagoginiame universitete ir fizinio lavinimo mokytojo specialybę.
Neaiškių draugų kompanijos
Birželio 6-ąją dešimtokės privalėjo apsilankyti lietuvių kalbos ir literatūros egzaminų konsultacijose, bet čia jų klasės draugai nepastebėjo. Kitą dieną į pedagogus kreipėsi vienos iš aukų motina ir sunerimusi pranešė, kad jos duktė su geriausia drauge vėl pabėgo iš namų. Dauguma merginas pažinojusių moksleivių buvę tikri, kad į paskutinį egzaminą jos ateis, tačiau tądien joms paruoštas mokyklinis suolas buvo tuščias.
Po šios tragedijos vienos iš merginų brolis Romas P. teigė vėliau sužinojęs, kad mirties išvakarėse jos abi buvo Kupiškyje. Vėliau jos atseit niekam nežinoma kryptimi išvažiavusios kažkokiu automobiliu. Jaunuolis sakė netikįs, kad jo sesuo bei jos draugė galėjo pačios prieš save pakelti ranką, todėl prokuratūros darbuotojams iškart siūlęs kruopščiai patikrinti ir nužudymo versiją.
Netrukus Troškūnų vidurinėje mokykloje pasigirdo kalbos, kad atseit šias paaugles pastūmėti į savižudybę galėjo tai, jog pastaruosius kelis mėnesius viena jų simpatizavo nepažįstamam vaikinui iš didmiesčio. Kur jie leisdavo laiką – neaišku, o draugas, anot moksleivių, tikriausiai buvo iš Panevėžio. Merginos baiminosi, kad šis tik išardys jų artimą draugystę, todėl jos, norėdamos būti niekada neišskiriamos draugės, greičiausiai nusprendusios pasikarti ir šitaip išsilaisvinti iš jas kamuojančios problemos.
Anykščių rajoną sujaudinęs įvykis vietos gyventojams davė peno kalboms, kad šios merginos neva turėjusios gerokai už save vyresnius ir nemažą patirtį „zonoje“ įgijusius vyriškius. Manoma, kad šie planavo Troškūnų vidurinės mokyklos auklėtines perduoti užsienyje dirbantiems sąvadautojams. Kadangi šios atsisakiusios savo kūnais prekiauti Vakarų šalių „bordeliuose“, buvę nuspręsta jas nužudyti.
Juodas pėdsakas Ukmergėje
2003 metų kovo 1-ąją žinia apie pasikorusius du jaunuolius sudrebino ir Ukmergę. Tądien ant pačiame miesto pakraštyje esančio didelio sodo obels buvo aptikti nusižudę septyniolikmečiai.
Mažiau nei po paros į šį sodą pasivaikščioti atėjęs netoliese gyvenantis pusamžis vyriškis pamatė vaikinus ant vienos šakos kybančius su kilpomis, pasidarytomis iš vienodų mėlynos spalvos šalikų. Keista, bet abu buvo su pirštinėmis, todėl jų artimiesiems pasirodė, kad kažkas galėjo juos nužudyti ir inscenizuoti savižudybę.
Netoliese įvykio vietos mėtėsi tuščias ypač stipraus alaus plastikinis butelis. Lemtingą vakarą nepilnamečiai planavo nueiti pasiausti į Senamiesčio vidurinėje mokykloje rengiamą diskoteką, todėl manoma, jog prieš šokius vaikinai panoro išgerti „ant drąsos“. Netrukus ekspertai nustatė, kad prieš mirtį jiedu buvo ne tik išgėrę alaus, bet ir vartoję sąnarių skausmą malšinančius vaistus.
Praėjus savaitei po šio įvykio moksleivių artimuosius pasiekė kalbos, kad abu draugai priklausę mistinei religinei bendruomenei „Juodieji juodvarniai“. Buvo kalbama, jog šiai sektai priklausantys jauni žmonės po tam tikro laiko atseit privalantys nusižudyti, o jei neišdrįstantys – šią užduotį palengvinantys „vyresnieji broliai“.
Pirmoji apie sektos veiklą prašneko dvejais metais už vieną nusižudžiusiųjų moksleivių jaunesnė jo sesuo. Ji motinai pasakojo girdėjusi, kad miesto jaunimas vakarais mėgsta rinktis pačiame Ukmergės centre – Maironio gatvėje esančiame atseit netradicine religija susižavėjusio vyriškio nuomojamame bute.
Kai kurių ukmergiškių teigimu, berniukus taip žiauriai galėję „nubausti“ netgi ateiviai iš tolimųjų galaktikų, mat prieš mirtį ant jų kūnų atsiradę „nežemiškos kilmės“ įbrėžimų.
Prieš kurį laiką Ukmergėje susitikau su prieš pusantrų metų mįslingai mirusių moksleivių tėvais.
„Apie tai, kad netrukus mieste bus dar ne viena maištaujančių paauglių savižudybė, man jau gerokai anksčiau prieš savo mirtį buvo prasitaręs sūnus. Tačiau ilgą laiką šių žodžių rimtais nelaikiau ir tik dabar galiu teigti, jog jie buvo pranašiški“, – kalbėjo vieno iš moksleivių motina Virginija D. Moteris ilgai negalėjo patikėti, kad tokiam beprotiškam poelgiui galėjo ryžtis ne tik jos sūnus, bet ir kiti Ukmergę savo drastiškomis savižudybėmis šokiravę jaunuoliai.
2003 metų sausį, maždaug mėnesį iki darželio auklėtojos pagalbininkės sūnaus bei jo bičiulio savižudybės, taip pat mėlynu šaliku savo kaklą suveržęs pasikorė vienos Ukmergės mokyklos dvyliktokas. Tų pačių metų vasarą šiame mieste taip pat gyvenimą baigė Ukmergės aukštesniosios verslo mokyklos auklėtinis, o vėliau ir – septyniolikmetis moksleivis.
1995 metų liepos 30-ąją užuolaida susiveržęs kaklą prie miesto dailės mokyklos pasikorė talentingas Ukmergės poetas ir muzikantas Jonas T., jaunimo žinomas Lietaus slapyvardžiu. Prieš keletą metų jaunimo lyderiu laikyto Lietaus parašytą lyrinę baladę „Svetimi“ atlikusi Klaipėdos popgrupė „Mango“ pasiekė vieną didžiausių savo karjeroje hitų.
Dvidešimtmečio Jono T. mirties aplinkybes iki šiol gaubia paslaptys. Prieš kurį laiką Atominio slapyvardžiu prisistatęs Jono T. draugas teigė, kad tuo metu Ukmergėje daugelis bandę žudytis. Neformalaus Ukmergės jaunimo atstovas Atominis yra sakęs, jog šiame mieste yra sklandžiusios kalbos, kad Jonas priklausęs sektai, kuri ir privertusi jį nusižudyti.
Buvo laikas, kai jaunoms merginoms tėvai ir mokytojai griežtai draudė eiti į Ukmergės centre esantį parką. Mat jie baiminosi, kad šioje sektantų pamėgtoje vietoje merginos bus suviliotos ir netrukus pradės masiškai žudytis.
Pastaraisiais metais jau ne vienas Ukmergės vaikinas savo noru pasitraukė iš gyvenimo, o merginų savižudybių šiame mieste kol kas pavyksta išvengti.
Prasitarė apie pasitraukimą
Dviejų moksleivių kraupios mirties aplinkybes nagrinėjęs buvęs vieno iš berniukų tėvų kaimynas – tuometinis Ukmergės rajono apylinkės prokuratūros prokuroras Darius Krogertas – žurnalistui sakė, kad tokio pobūdžio byla jį pasiekė pirmąsyk per 5 darbo metus.
Iš karto po įvykio prokuroras apklausė vieną artimai su berniukais bendravusį septyniolikmetį. Šis pasakojo, kad vienas iš mirusiųjų jau gerokai anksčiau jam buvo prašnekęs apie savo planus kartu su geru bičiuliu „pasitraukti“. Vienas skurdo kamuojamas paauglys jau senokai norėjo nusižudyti dėl jo šeimą slegiančios sunkios materialinės padėties. Liudytojas prokurorui tvirtino, kad vaikinas anksčiau draugams skundėsi, kad jam galutinai įgriso tampyti malkas bei kūrenti namie krosnis. D. Krogertas pabrėžė, jog šią versiją jam paminėjo ir velionio motina Virginija D.
D. Krogertas teigė nieko įtartina šioje istorijoje nepastebėjęs, nes anksčiau šių ukmergiškių vyresni jaunuoliai neskriaudė, o jie patys nebuvo įsipainioję į jokius kriminalinius nusikaltimus.
Paklaustas apie galimą kokios nors religinės sektos poveikį provincijos jaunuoliams, prokuroras D. Krogertas atsakė, jog teisėsaugininkams labiau būdinga griežta įstatymų paragrafų interpretacija, o ne miglotos filosofijos.