Rita ŽADEIKYTĖ
Apskrities savivaldybių vadovai, aukšti savivaldybių pareigūnai, panašu, tapo alkoholio vartojimo ambasadoriais ir skatintojais, o ne valstybiškai mąstančiais vadovais, besirūpinančiais, kad tauta nepaskęstų alkoholio jūroje.
„Gražiausia“, kad valdžios vyrai ir moterys labai net neslepia savo pažiūrų į alkoholį. Patys prisideda, kad „velnio lašų“ nesibodėtų nei patys gerti, nei kitus geriančius matyti net ir šventoriuje ar miesto šventėje, virtusioje alaus „meka“.
Kelmės rajono Tytuvėnų miestelio aikštėje prie bažnyčios ir greta esančių Kultūros namų šeštadieniais liejasi alkoholis, kai susituokę bažnyčioje jaunavedžiai ir jų sveikintojai skuba prie butelio. Net stalai pastatomi prie pat bažnyčios šventoriaus, kad būtų kur pasistatyti alkoholio butelius ir taures.
Savaitgaliais šventoje Tytuvėnų vietoje per šiukšliadėžių kraštus virsta ištuštinti alkoholio buteliai.
Geriama ne tik lauke prie bažnyčios vartų, medinės dievdirbio koplytėlės, besimeldžiančio Kristaus skulptūros. Tytuvėnų piligrimų centras net specialiai už 30 „sidabrinių“ išnuomoja iškilaus Tytuvėnų bernardinų vienuolyno salę tokiems pagėrimams.
„Visame pasaulyje po santuokos įtvirtinimo geriamas šampanas. Kas čia blogo?“, – savo logika, neprimenančia valstybiškai mąstančio valstybės tarnautojo pozicijos, viešai dalijosi Kelmės rajono savivaldybės administracijos direktorė Irena Sirusienė, kurios sūnaus vestuvėse praėjusį šeštadienį vienuolyno skliautuotoje salėje taip pat ne į tuščias taures žiūrėta.
I. Sirusienė atstovauja Kelmės rajono savivaldybei Tytuvėnų piligrimų centro steigėjų taryboje.
Ar kiti dalininkai – vyskupija ir parapija, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis ir bažnyčios klebonas Rimantas Žaromskis taip pat tik taip supranta vienuolyno paskirtį – vieta pokyliams?
Tytuvėnų tikintieji šiurpsta žinodami, kad vienuolyne, šventoje miestelio vietoje, yra geriama, kad specialiai išnuomojamas plotas išgerti... Sutikti tytuvėniškiai godojo, kad per savaitę vietiniai pijokėliai geria pigų alų aikštės pavėsyje, o savaitgalį – vestuvininkų ištuštinti buteliai akis ir širdį bado.
Kelmės rajono savivaldybė per metus Piligrimų centrui išlaikyti pažeria apie 140 tūkstančių litų. O Savivaldybės remiama įstaiga, išlaikoma didžiąja dalimi iš biudžeto, atidarė vienuolyne pasilinksminimų užeigėlę?
Negi tik tiek fantazijos teturi Piligrimų centro darbuotojai, Piligrimų centro dalininkai, kad savo darbą, kuris turėtų būti piligriminių tradicijų propagavimas XVII amžių menančiuose celių ir salių skliautuose, supranta tik kaip jų nuomą pagėrimams?
Dar vieni alkoholio ambasadoriai – Pakruojo rajono savivaldybės viršūnėlės.
Neretas Pakruojo rajono žmogus pečiais traukė, kai rajono valdžia tapo praėjusį savaitgalį Pakruojo dvare vykusios trijų dienų alaus šventės globėja, o valdininkai užsiiminėjo šventės organizavimu.
Pakruojo rajono merė Asta Jasiūnienė atskiru potvarkiu sudarė festivalio organizavimo darbo grupę, kurios vadovas – Pakruojo seniūnijos seniūnas Saulius Margis.
Turbūt ne veltui pavesta būtent seniūnui vadovauti darbo grupei, juk jis specialiai buvo komandiruotas į Vokietijoje vykusią alaus šventę, kad pasimokytų, kaip organizuoti tokio pobūdžio susiėjimus.
Gal nebereikėtų mums mokytis gerti užsienyje, kai savų mėlynanosių ir su „šlipsais“, net ir Savivaldybėse, ir su utėlių apsėstais kūnais turime į valias... Ir prasigėrusių žmonių kasmet tik daugėja... Gal rajono valdžia to nenori girdėti, nes per pastaruosius trejetą metų Pakruojo rajono valdžios vyrai viešai garsėjo išgertuvėmis ne kartą.
Merės palaimintos darbo grupės sąraše rikiuojasi ir daugiau valdininkų iš Savivaldybės, ar Savivaldybei pavaldžių įstaigų, kurie buvo tiesiogiai atsakingi už alaus fiestą.
Tuo metu, kai Pakruojo krašto kultūros palikimui neabejingi žmonės minėjo 101–ąsias Juozo Pakalnio gimimo metines Veselkiškėse, griūvančioje kompozitoriaus memorialinėje sodyboje, „bričkele“ į alaus fiestą dardėjo rajono merė Asta Jasiūnienė, vicemeras Romas Medzveckas, Pakruojo seniūnas Saulius Margis. Kultūros ir viešųjų ryšių skyriaus vedėja B. Vanagienė taip pat sukosi ne kompozitoriaus sodyboje, o alaus šventėje. Valdžiai maloniai kilnoti bokalus, nei rūpintis griūvančia ir akis badančia iškilaus kultūros žmogaus memorialine sodyba?
Tik „Šiaulių krašto“ leidiniams paviešinus, kad Savivaldybė rengia šventę, kurioje svarbiausia – alus, nes šis žodis šventės pavadinime buvo iškeltas į pirmą vietą, organizatoriai apvertė pavadinimą aukštyn kojomis, į pirmą vietą iškeldami amatus. Žodžių žaismas, o esmė juk nepasikeitė.
Niekas pirštais nebadytų, jeigu alaus šventes organizuotų aludariai, o ragautojai skanautų iki dainos – tai kiekvieno žmogaus reikalas. Bet skandalas, kai tai organizuoja rajono valdžia.
Ir nereikia skiesti, kad žurnalistė nežino, kad aludarystė šio Žiemgalos krašto – senoji tradicija, kad reikia ją išsaugoti. Savivaldybės neturėtų organizuoti alaus švenčių, juk žmonės buvo kviečiami ir bokalų pakilnoti.
Nevalstybiškas toks požiūris. Lietuvoje jau nemažai blaivių švenčių, kurios taip pat sutraukia tūkstančius žmonių.
Alaus bokalui nesimeldžiantys pakruojiškiai ir miesto svečiai nebesistebėjo, kai Pakruojo šventėje netrūko nuo alaus apsvaigusių žmonių muštynių, girtų griuvinėjimo viešumoje.
Dar paskelbus būsimojo alaus festivalio programą, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas įspėjo, jog kai kurios renginio dalys vertinamos, kaip alkoholio reklama, palankiai vaizduojanti nesaikingą alkoholio vartojimą, arba, kaip reklama, pateikianti neteisingą informaciją apie alkoholinių gėrimų gydomąsias, raminančias ir stimuliuojančias savybes.
Gal tik man taip pasitaikė, bet aš šios šventės reklamą per televiziją mačiau tik po 23 valandos, kai jau galima viešai reklamuoti alkoholį, kai vaikai nebeturėtų matyti to, nuo ko pakvaišta jų tėvai ir seneliai, metodiškai mokomi „saugoti aludarystės paveldą“.
