Neūkiškumas ir napoleoniški planai – tokius priekaištus dažnai pažeria kritikai, komentuodami savivaldybių įsiskolinimo klausimą. Tačiau toks požiūris – perdėm vienpusiškas ir paviršutiniškas situacijos supaprastinimas. Į skolas savivaldybes tebestumia ir krizės metais pakeista jų biudžetų sudarymo tvarka, pavertusi savivaldybes pašalpų gavėjomis. Nesuteikus joms daugiau finansinio savarankiškumo, greitu laiku, ko gero, išgirsime ir daugiau „beveik bankrutavusių“ miestų istorijų.
Susidariusią nemokumo situaciją savivaldybėse geriausiai atskleidžia pradelsti įsiskolinimai verslo įmonėms už atliktus darbus, suteiktas paslaugas ir įsigytas prekes. Krizės metais šie įsiskolinimai šoko į viršų ir per penkerius metus išaugo beveik triskart, perkopdami 400 mln. litų. Nors krizė jau praeityje, o šalies ekonomika auga neįtikėtinais tempais ir gerėjančio gyvenimo ženklus jaučia tiek gyventojai, tiek verslas, tačiau savivaldybių biudžeto eilutėse jų nematyti. Jos toliau grimzta į skolas.
Kodėl auga savivaldos skolos? Savivaldybės priverstos skolintis ne vien, kaip dažnai manoma, tam, kad galėtų (privaloma tvarka) prisidėti prie pažangą regione užtikrinančių ES struktūrinių fondų projektų finansavimo. Skolintis savivaldybes verčia ir kasmet nuosekliai mažėjančios jų pajamos, reikalingos savarankiškoms savivaldybės funkcijoms atlikti.
Tokią situaciją užprogramavo krizės metais pakeista biudžeto formavimo tvarka, kurios įkaitėmis šiandien iš esmės yra tapusios visos 60 šalies savivaldybių. Pakeitus tvarką, sumažėjo savivaldybėms tenkantis gyventojų pajamų mokesčio procentas. O pritrūkus šių savarankiškų pajamų funkcijoms atlikti, savivaldybė „sušelpiama“ vadinamąja bendrosios dotacijos kompensacija, skiriama iš valstybės biudžeto.
Kompromisinis sprendimas, turėjęs padėti mūsų šaliai išgyventi krizės laikus, dabar veikia savivaldybių nenaudai. Tiesa, Seimas šiuo metu kaip tik svarsto Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo pataisas, kurias priėmus savivaldybėms turėtų likti daugiau surinkto gyventojų pajamų mokesčio. Tačiau naujoji tvarka „pašalpų“ sistemos greitai nepanaikins, todėl situacija pagerės tik tose savivaldybėse, kurios negauna bendrosios dotacijos kompensacijos. Tokių šiemet tėra septynios, kitąmet jų bus keturiolika.
Būtent „pašalpos“ ir yra didžiausias esamos tvarkos trūkumas – jos nemotyvuoja savivaldybes siekti surinkti daugiau gyventojų pajamų mokesčio, t. y. skatinti verslumą regione, kurti naujas darbo vietas ir pritraukti naujų investicijų. Situacija iš esmės keistųsi, jei būtų atsisakyta kintamo dydžio minėtos dotacijos ir savivaldybėms suteikta daugiau finansinio savarankiškumo. Savivaldybės yra pasirengusios prisiimti didesnę atsakomybę už finansinę situaciją savo regione ir laukia galimybės tai įrodyti ne tik žodžiais, bet ir realiais darbais.
Roma Žakaitienė yra Lietuvos savivaldybių asociacijos direktorė
