Įsivaizduokite, kad poliklinikoje, eilėje, laukiate specialisto konsultacijos. Ar jums niekada nekilo klausimas, kodėl valstybinėje poliklinikoje už specialistų konsultacijas mokėti nereikia, tačiau už tokią pačią konsultaciją privačioje gydymo įstaigoje be eilių – mokėti reikėtų?
Žvelgiant iš paciento pusės, tai – visiškas absurdas. Jei žmogus moka privalomojo sveikatos draudimo įmokas bent tris mėnesius, jis laikomas apdraustu ir jam sveikatos priežiūros paslaugos jau nebeturi kainuoti. Kaip taip išeina, kad besilankantis privačioje klinikoje turi mokėti du kartus – ir sveikatos draudimo įmokas, ir apmokėti už konsultaciją?
Dažnas turbūt pagalvoja, kad privačios įstaigos tiesiog lupikauja, ima užmokestį du kartus. Suprasti šitą rebusą padės galiojanti sveikatos priežiūros įstaigų finansavimo tvarka, kitaip tariant, tvarka, pagal kurią ligonių kasos sudaro sutartis su gydymo įstaigomis.
Pirminiame, t.y. šeimos daktaro lygmenyje tvarka yra naudinga pacientui. Jis gali pasirinkti gydymo įstaigą ir gydytoją, pinigai iš ligonių kasų seks paskui pacientą. Esant tokiai finansavimo tvarkai šių metų pradžioje Lietuvoje veikė 236 privačios pirminės priežiūros gydymo įstaigos ir jose gydėsi apie 890 tūkstančių pacientų. Tiesa, valstybinės gydymo įstaigos vis dar dominuoja – jose gydosi daugiau nei 2 milijonai pacientų.
Padėtis yra visai kitokia specialistų konsultacijų, vadinamame antrajame, lygmenyje. Pinigai paskui pacientą čia neseka - net ir apsidraudus privalomuoju sveikatos draudimu gali tekti susimokėti papildomai iš savo kišenės.
Taip yra todėl, kad pinigus paskirsto teritorinės ligonių kasos, pasirašydamos sutartis su gydymo įstaigomis. Sutartys paprastai pasirašomos remiantis istoriniu principu – turėjai sutartį, ją vėl pasirašysi, ypač, jei įstaiga valstybinė. Naujai į rinką žengiančioms privačioms įstaigoms sudaryti sutartį – praktiškai neįmanoma.
Taigi, pacientas, norėdamas gauti paslaugą, už kurią mokėjo draudimo įmoką, gali rinktis tik tarp tų gydymo įstaigų, kurias jam parinko ligonių kasa. Atrodytų, jei ligonių kasoms visos įstaigos lygios, tai su visomis licencijuotomis gydymo įstaigomis ir turėtų būti pasirašytos sutartys. Apmokėjimas tektų toms, kurios realiai paslaugas suteikė. Esama būdų, kaip užtikrinti, kad tokios antrinio lygio paslaugos nesuvalgytų viso sveikatos biudžeto.
Tačiau permainų šioje srityje Sveikatos ministerija ir ligonių kasos kratosi kaip įmanydamos. O daktaras specialistas, pabaigęs darbą valstybinėje poliklinikoje, kur jam apmoka ligonių kasos, skuba į darbą privačioje klinikoje, kur už darbą mokėti turės pacientas. Tas pats gydytojas, tas pats apdraustasis pacientas, ir įstaigos licencijuotos pagal tokią pačią tvarką. O štai finansavimo tvarka – skirtinga. Ir pasakyk, kad visi čia lygūs.
Stacionaro paslaugų teikime dominuoja valstybinis sektorius, privatus sektorius sudaro niekingus 0,1 procentus.
Taip yra dėl tos pačios priežasties – diskriminacinio privačių gydymo įstaigų finansavimo. Sutarčių dėl stacionarinių paslaugų teikimo sudarymo tvarką jau įvertino ir Konkurencijos taryba. Ji nusprendė, kad galiojantys Sveikatos ministro įsakymai prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui. Šis straipsnis draudžia valdžios įstaigoms priimti teisės aktus, kurie pažeistų konkurenciją.
Sveikatos apsaugos ministerijos teisės aktai turės būti taisomi - taip įpareigojo Konkurencijos taryba. Gal tai padės sveikatos biurokratams atsikratyti įsisenėjusio žalingo įpročio skirstyti sveikatos įstaigas į „mūsų“ valstybines, t.y. savas, ir privačias, t.y. svetimas. Nes galų gale ir į vienas, ir į kitas kreipiasi tas pats žmogus, tas pats apdraustasis, ir būtent jis, o ne jo finansinės galimybės ir ne biurokratas turi rinktis, kur gydytis.
