Iš Kariotiškių sąvartyno pragyvenantys valkatos galvoja, ką reikės daryti, kai šis pragyvenimo šaltinis bus uždarytas. Mat Kazokiškių sąvartynas nebus visiems prieinama šiukšlių krūva. Jo statyba, nors ir pavėluotai, galų gale prasidėjo.
Tiesa, bandymai ją sustabdyti nesiliaus turbūt iki statybos pabaigos ir po jos. Kazokiškių gyventojams, o ypač kai kuriems netoliese namus pasistačiusiems vilniečiams, žinoma, nė motais, kad blogo lygio Kariotiškių sąvartynas teršia Trakų rajono ežerus ir šiaip yra netinkamas naudoti.
Regis, jau pritilo beprotiškas aiškinimas, kad Kazokiškių sąvartynas rengiamas „Kernavės pašonėje“ (už 9 km). Iš tikrųjų jis, žinoma, rengiamas Kazokiškių pašonėje – ne pačiame miestelyje. Lietuva dar neišmoko iš Vakarų politinio korektiškumo ekscesų, bet ekologijos ir paminklosaugos reikalai kai kam jau tapo stabais, o kiti išmoko jais mojuoti gindami savo siaurus interesus. Vadovaujamasi ir tokiu dėsniu – visa, kas blogo buvo padaryta anksčiau, tebūnie, mūsų tai nedomina. Bet jeigu kas nors daroma naujo ir geresnio, neleisim, nes mat ne toj vietoj. Vilniaus ir kitų miestų vaizdą bjauroja šimtai monstriškų sovietmečio pastatų, kurie jau seniai niekam nebebado akių. Bet jeigu ką naujo ir gražesnio pastatysim, tai neduok Dieve – nes už kelių kilometrų matysis nuo Gedimino pilies ir neatitiks šios pilies ir Valdovų rūmų stilistikos. O dargi užgoš kai kurias sovietmečio baisybes.
Dabar iš valstybės biudžeto, t.y. mes visi, turėsim sumesti gerus pinigus Kazokiškių gyventojams už esą atpigusius jų būstus. Ekskursiją į Taliną jau padovanojom. O gražu būtų vadovautis aiškiu principu: tokiais atvejais vietiniai gyventojai turi teisę ko nors reikalauti tik tada, jeigu nurodo alternatyvią tokio projekto statybos vietą. Po to juos reikia suvesti su gyventojais, gyvenančiais šalia alternatyvos (arba su žaliaisiais ir kitais gamtosaugininkais, jeigu alternatyva miške), ir tegul kartu išsiaiškina, kurioje vietoje geriau statyti. Suvedant į vieną pastatą, žinoma, iš visų reikia atimti šaunamuosius bei šaltuosius ginklus ir pan.
Antra vertus, tokios protesto akcijos galėtų tapti pilietinės visuomenės kūrimo akstinu – jos sutelkia bendruomenę, skatina daugelio jos narių aktyvumą, atveria galimybę kovoti už savo teises. Deja, Kazokiškių atveju tai yra egoistinis savo kiemo gynimas. Tai, žinoma, nestebina – Vakaruose taip pat būna, kai tik kur nors norima nutiesti naują kelią, pastatyti oro uostą ar pan. Bet įspūdis susidaro keistas – visuomenė (Kazokiškių) protestuoja, prezidentas protestui (nesuprantama kodėl) pritaria. Visi kiti tyli patenkinti, kad sąvartynas bus toli nuo jų gyvenamos vietos. Atrodo, kad jo reikia tik Vyriausybei ir dar vienai kitai valdžios institucijai. O iš tikrųjų jo reikia visiems Vilniaus apskrities gyventojams, nes mums visiems bus geriau, jeigu apylinkių nebeterš dešimtys senoviškų sąvartynų, kurie tėra nesutvarkytos atliekų krūvos.
Žmonių rūpinimasis savo teisėmis – pas mus gana naujas dalykas. Geriau rūpintis per daug negu per mažai. Tad nereikia piktintis, bet blaiviu žvilgsniu galima pamatyti, kad kartais tam tikros instancijos ir žiniasklaida rūpinasi ir tomis teisėmis, kurios visuomenei ir į galvą nešautų. Užtat pasiekiama įspūdingų laimėjimų. Štai 350 tūkstančių Kauno baltaodžių išsivaduos iš vieno juodaodžio (gėlininko husaro) priespaudos.
Jau ne tik Vilniaus, bet ir Kauno gatvėse bus stebėjimo kameros. Žurnalistai valkiosis su mikrofonu po gatves ir atkakliai bandys surasti bent vieną, kuris piktinsis, kad tos kameros pažeidžia jo privatumą.
Pernai buvo sukeltas skandalas dėl studentų asmens kodų paviešinimo. Duomenų apsaugos gynėjai, klausiami, kuo konkrečiai žmogui gali pakenkti jo a.k. paviešinimas, mekendavo kažką sunkiai suvokiamo. Šią žiemą viena leidykla daugybei žmonių išsiuntinėjo asmeninius laiškus su pasiūlymu dalyvauti loterijoje. Be jokių a.k. – tiesiog paėmė adresus iš visiems prieinamos telefonų knygos. Žiniasklaida vėl sukėlė triukšmą, juolab kad telefonų knyga kasdien neatnaujinama, tad laiškai buvo nusiųsti ir vienam kitam jau mirusiam žmogui. Baisus netaktas. Baisus jautrumas. Šiuo atžvilgiu jau tikrai esame kaip vakariečiai, visaverčiai ES nariai.
Tokios mažos šalies gausiai žiniasklaidai apskritai yra vargas. Mažai kas reikšmingo vyksta tokioje provincijoje. Todėl tenka gąsdintis, kad mus dėl karikatūrų puls musulmonų teroristai, nors iš tikrųjų Lietuvą jiems sunku būtų įžiūrėti pasaulio žemėlapyje, o juolab surasti realiai. O štai savo gripą paukščiai atneš. Mat jiems skrendant nereikia žemėlapių. Bet tai jau bus kita istorija.
