Sumaniusi įsigyti šunį vedlį akliesiems, 48 metų neįgali klaipėdietė savo svajonės tapti mažiau priklausoma nuo artimųjų greičiausiai neįgyvendins. Net ir patys neįgaliųjų organizacijų vadovai teigia suvokiantys, kad valstybė, kurioje ir sveiki piliečiai vos galą su galu suduria, nepajėgi pasirūpinti neįgaliaisiais, steigti mokyklas šunų mokymui ir už tai mokėti dešimtis tūkstančių litų.
Anot klaipėdiečio Aido, I neįgalumo grupę turinti moteris, kuriai jis nusprendė pagelbėti, gyvena S. Daukanto gatvėje ir jai dažnai tenka važinėti į Mažajį kaimelį. Pati to savarankiškai ji padaryti negali, tenka nuolat prašyti pagalbos.
"Šuo vedlys būtų nepamainomas pagalbininkas, tačiau pradėjus domėtis, kur tokį įsigyti ar kaip paruošti, susidūrėme su realybe - Lietuvoje tokia paslauga neprieinama", - kalbėjo Aidas.
Klausimų apie šunis vedlius yra sulaukęs ir Gyvūnų globėjų asociacijos prezidentas Vytautas Gustaitis.
"Lietuviai aklųjų vedliais domisi. Deja, nieko patarti negaliu. Lietuvoje tokių šunų neruošia dėl kelių priežasčių. Pirma, jie rengiami tik konkretiems maršrutams, o pas mus tam nepritaikytas eismas, infrastruktūra. Be to, vieno vedlio parengimas kainuoja apie 30 tūkst. Lt. Tam, kad būtų užaugintas puikus vedlys, neužtenka atlikti testus šuns psichologinei būklei nustatyti. Keletą metų iš eilės instruktorius turi su juo nuolat gyventi, šunį būtina sterilizuoti ir nuolat mokyti", - vardijo V. Gustaitis.
Projektas užgeso
Tiesa, prieš kurį laiką Lietuvos akliesiems buvo nušvitusi viltis. Kartu su Prancūzijos ambasada lietuviai vykdė projektą, kurio metu viena dresuotoja vyko į Prancūziją mokytis šunų vedlių dresūros.
V. Gustaitis prisimena, jog mergina grįžo po mokslų, lyg ir parengė Lietuvoje du keturkojus, tačiau tuo graži iniciatyva ir baigėsi, mat įpirkti apmokytų gyvūnų pas mus niekas neišgalėjo.
"Mūsų šalies bėda ta, jog valstybė neįgali finansuoti tokios paslaugos. Kitose šalyse tokius pagalbininkus neįgalieji gauna, nes jie yra rengiami ir skiriami iš valstybės lėšų", - pasakojo V. Gustaitis.
Ruošė kaliniai
"Aš pats turiu pagrindus, kaip parengti vedlius ir tikrai galėčiau tuo užsiimti, tačiau žinau, jog to daryti greičiausiai neteks. Tiesiog aklieji be valstybės paramos neišgali ir kažin ar artimiausiu metu išgalės šiuos vedlius įsigyti. O jų nauda aš neabejoju. Tokie šunys savo šeimininkams leidžia pasijusti nepriklausomiems, veda akląjį jo standartiniais maršrutais. Jie stabteli prie kiekvienos kliūties: gatvės, duobelės, tvoros, taip įspėdami šeimininką. Be to, labai svarbus emocinis ryšys su gyvūnu. Pagerėja psichologinė neįgalaus asmens būklė", - pranašumus vardijo V. Gustaitis.
Beje, prieš kurį laiką Lietuvoje nublėso dar viena iniciatyva.
Vilniaus 2-uose pataisos namuose 2005-2007 metais buvo vykdomas projektas "Antrasis šansas". 2005 m. birželį nuteistieji pradėjo auginti retriverių veislės šunelį. Projektą parėmė Pasaulio bankas bei Baltijos-Amerikos partnerystės programa, koordinavo Lygtinai išleistų asmenų priežiūros organizacija. Metus laiko trukusioje programoje vyko socialinių įgūdžių ugdymo užsiėmimai, kuriuose dalyvavo 16 nuteistųjų. Jie, padedant kinologams, mokėsi dresuoti retriverių veislės šuniukus, juos augino.
Pirmasis šunelis, vardu Sparkas, buvo padovanotas aklam berniukui. Sparką kalėjime auginęs nuteistasis už savo uždirbtus pinigus nupirko kitą šunį - retriverę Simsi. Ją projekto dalyviai padovanojo Kauno rajone gyvenančiai Adomaičių šeimai, auginančiai neįgalius vaikus.
Projektas buvo sustabdytas dėl dviejų priežasčių. Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktoriaus pavaduotojas Česlovas Jocius dienraščiui sakė, kad auginti keturkojus kalėjime tiesiog nebuvo tinkamų sąlygų. Be to, įstaiga neturėjo pinigų šiems šunims įsigyti.
"Nesugebėtų išlaikyti"
Sigitas ARMONAS, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmasis pirmininko pavaduotojas:
Yra kelios priežastys, dėl kurių Lietuvoje aklųjų vedlių ilgai nematysime. Valstybė, kurioje ir sveiki piliečiai vos galą su galu suduria, nepajėgi pasirūpinti neįgaliaisiais, steigti mokyklas šunų mokymui ir už tai mokėti dešimtis tūkstančių litų.
Kita vertus, tokių šunų nauda ir pagalba neabejoju, girdėjau apie šią paslaugą pačių geriausių atsiliepimų.
Žinote, koks dar yra paradoksas? Jei mūsų neregiams kas nors vedlius dovanotų ir jų parengimas jiems nieko nekainuotų, neįgalieji vis tiek negalėtų šios dovanos priimti, nes tiesiog neturėtų, iš ko tokį šunį maitinti...
Informacija
Neregiams vesti skirti šunys - vokiečių atradimas. Iš I pasaulinio karo daug vyrų grįžo netekę regėjimo. Oldenburgo šunų mokykla pabandė sanitarinius šunis išmokyti vedlio darbo. Sumanymas pasitvirtino ir šiuo metu plačiai naudojamas visame pasaulyje.
Dažniausiai vedliais tampa retriverių veislės šunys. Jie yra itin ramaus būdo, neagresyvūs ir lengvai pasiduoda dresūrai.
Paprastai šunų vedlių neįgalieji neperka, nes, pasikeitus aklojo gyvenimo sąlygoms (pavyzdžiui, pereina gyventi į pensionatą ar pan.), šuniui surandamas kitas šeimininkas. Tuo pasirūpina vedlių mokyklos.
Šunys vedliais dirba ne ilgiau 6-8 metų.
Vaida JUTKONĖ
