Pirmojoje pasakojimo dalyje Makaliaus skaitytoja Audronė Zonytė pasakojo, kaip pigiai išsinuomavo automobilį Maljorkoje, kuriame viešbutyje apsistojo ir kodėl rekomenduoja jį Makaliaus skaitytojams. Šioje dalyje sužinosite, kaip pigiai „prasisukti“ atostogaujant Maljorkoje, ką būtina pamatyti ir nuo kur atsiveria stulbinančios Maljorkos panoramos.
Antroji diena
Atsibudę ryte puolėm prie langų ir apsidžiaugėm, jog orų dėdulė išklausė mūsų maldas – dangus buvo žydras, o termometras rodė +25°C.
Papusryčiavę nusprendėm atlikti žygį į prekybos centrą ir pasirūpinti maisto atsargom visai savaitei. Gretimame, kur kas už S‘illot didesniame, Porto Cristo miestelyje suradom „Eroski“ prekybos centrą. Pasidžiaugėm, kad kainos šiek tiek mažesnės negu UK. Atostogų top gėrimu, kaip ir priklauso atostogaujant Ispanijoje, buvo lemta tapti „Sangrijai“, mūsų džiaugsmui pusantro litro jos kainavo tik apie eurą. Apsirūpinom reikalingais produktais ir greitai mikrobangų krosnelėje pašildomais „paruoštukais“, kad nereiktų ilgai gaišti laiko prie viryklės. Vėliau bekeliaudami aptikome ir „Lidl“ prekybos centrų, kuriuose rekomenduočiau apsipirkti, nes vis gi ten dauguma kainų mažiausios. Ne veltui šis tinklas labai populiarus daugumoje šalių, taip pat ir UK, kur dabar gyvename.
Grįžus kilo mintis išbandyti „Cala Moreia“ paplūdimį šalia viešbučio. Nors gultai ir Havajų nuotraukas primenantys šiaudiniai skėtukai ir labai viliojančiai atrodė, bet nesinorėjo už jų nuomą mokėti po 5 eurus, kadangi ilgai gulinėti neketinome, tad pasitenkinom savo atsivežtais paplūdimio rankšluostukais ir nemokamu viešbučio skėčiu, kurį gavom visam viešnagės laikui. Beveik kiekvienoje turistams skirtoje parduotuvėje maždaug už 1 eurą galima nusipirkti bambukinių patiesaliukų, kurie labai praverčia paplūdimyje. Besivartant saulutėje pakilo vėjas, gulinėti pasidarė nebe taip smagu, tad nusprendėm, jog metas apsižvalgyti po apylinkes. Čiupę žemėlapį išsirinkom maždaug už 30 km esančią „Castell de Santueri“.
Bet koks pasivažinėjimas Maljorkoje primena linksmuosius kalnelius, kadangi tik vidurinė salos dalis labiau užpildyta lygumų, visur kitur pilna didesnių ar mažesnių kalvų ir kalnų.
Kraštovaizdis kinta labai greitai, palmių giraites keičia spygliuočiais apaugusios kalvos, kaktusų sąžalynus – ganyklos su nuo molingos žemės rusvą spalvą įgavusiomis avimis. Todėl ir važiuoti grožintis vaizdais niekada nepasidaro nuobodu. Tik kartais baugu.
Pirmą kartą suprantu, kad šioje kelionėje netrūks adrenalino, kai serpantinais pradedame kilti į 408 m aukštį link pilies. Nors iš toliau žiūrint kalva neatrodo nei labai aukšta, nei grėsminga, bet kylant vis aukščiau, keliukui siaurėjant, o posūkiams staigėjant kyla noras stipriai užsimerkti ir nežiūrėti žemyn, nors esu raginama fotografuoti atsiveriančią nuostabią panoramą. Adrenalinas šokteli iki maksimumo, kai iš už posūkio staiga prieš akis išnyra autobusas. Tenka trauktis atgal iki platesnės vietos, nes kitaip apsilenkti neįmanoma. Pamąstau apie tai, kokie šaltakraujiški ir įgudę turi būti turistinių autobusų vairuotojai. Labai apsidžiaugiu, kai pagaliau pasiekiame stovėjimo aikštelę ir pirmas išbandymas mano baimėms baigiasi. Tiesa, vėliau paaiškės, kad šitas išbandymas tebuvo lengvas apšilimas prieš dar laukiančius.
Puolame grožėtis nuostabiais vaizdais. Santueri tvirtovė pastatyta ant uolėtos atodangos, nuo kurios giedrą dieną atsiveria kvapą gniaužiantis pietryčių Maljorkos vaizdas. Gerai išsilaikiusios dabartinės pilies sienos siekia XIV amžių, tačiau šioje vietoje įtvirtinimai stovi jau nuo Romėnų laikų. Deja, galime pasigrožėti tik sienomis, nes į vidų patekti neįmanoma. Teko girdėti, jog atliekami restauravimo darbai ir ateityje bus įmanoma apžiūrėti pilį ir iš vidaus. Bet vien iš viršaus atsiverianti panorama verta, jog čia atvažiuotum.
Iki soties prisifotografavę keliaujam toliau. Laukia dar vienas smagus pasivažinėjimas serpantinais, nes nusprendžiam aplankyti greta esančią „Ermita de sant Salvador“. Ant 509 m kalvos pastatyta 7 metrų aukščio Kristaus statula ir greta esanti bažnyčia yra viena svarbiausių Maljorkos piligrimų šventovių. Nuo kalvos atsiveriantys vaizdai dar įspūdingesni negu nuo „Santueri“ pilies. Vaikštinėjam ir grožimės ilgiau nei valandą.
Pakeliui į viešbutį pravažiuojam Porta Colom miestelį bei užsukam į Cala Marcal paplūdimį atsigaivinti. Ilgai nesipliuškename, nes saulė jau krypsta vakarop ir darosi vėsu. Spalio mėnesį nors dienos dar pakankamai karštos, bet saulei leidžiantis rekomenduočiau turėti megztuką. Išvažiuodami pamatom prieplauką ir sustojam pasigrožėti saulėlydžio raudonio nuspalvintom jachtom bei gražučiais laiveliais. Kol grįžtam į viešbutį, sutemsta, nes kaip ir visur pietuose, temsta staiga. Bevakarieniaudami suplanuojam rytdienos kelionę į Artos urvus.
Trečioji diena
Pusryčiaudami balkone džiaugiamės dar vienu saulėtu rytu. Nedelsdami išsiruošiam pasidžiaugti dar niekada gyvai nematytais stalaktitais ir stalagmitais į Artos urvus (Coves d‘Arta), esančius visai netoli, maždaug už 20 km. Nors nuo pat sostinės Palmos visos pakelės pilnos kitų urvų (Coves del Drach) reklamų, esančių taip pat netoli, bet nusprendžiam reklamai nepasiduoti ir aplankyti mažiau garsius Artos urvus vien dėl to, kad juose leidžiama fotografuoti.
Įėjimas į urvus atrodo įspūdingai, skardį skalauja begalinio žydrumo jūra, todėl belaukdami padarom daugybę gražių nuotraukų. Už bilietus sumokam po 12 eurų. Pagaliau ateina mūsų grupės eilė. Kartu su krūva triukšmingų vokiečių, britų ir japonų leidžiamės į uolos gilumą. Pasidžiaugiu, kad pasiėmiau megztuką, nes urvuose vėsu ir drėgna. Reikia žiūrėti po kojomis, kad nepaslystum ant slidžių akmenų ir laiptelių.
Takeliai po urvus išraizgyti kaip labirintas, be gido vargu ar lengvai rastum kelią į lauką. Pradžioje dar bandom klausytis gido pasakojimo, bet paskui pamatom, kad norėdami nuotraukų, kuriose nešmėžuoja kitų turistų galvos ir kitos kūno dalys, turėsim atsilikti. Taip ir padarom. Ramiai keliaujam grupės gale ir grožimės gamtos sukurtais stebuklais. Susirenkam prie Artos urvų pasididžiavimo – 22 m aukščio stalagmito, kur vyksta šviesos ir muzikos šou. Išties didinga, net šiurpuliukai perbėga nugara. Ekskursija trunka apie valandą ir palieka daug gerų įspūdžių. Deja, jos pabaigoje mūsų fotoaparatas pardeda ožiuotis, išsigąstam, kad sugedo, bet paskui paaiškėja, jog naktį blogai pasikrovė baterija, tad tenka grįžti į viešbutį jos įkrauti, nors planavom grįždami dar aplankyti Capdeperos pilį. Ech, teks atidėti kitai dienai.
Grįžę papietaujam ir susiruošiam prie baseino. Čia gultai nemokami ir galim išsirinkti patogiausius, nes žmonių nelabai daug. Svarbu apsižvalgyti, ar neguli ant skruzdėlių tako, nes paskui kyla grėsmė, kad parsineši pilną krepšį šių padarėlių į kambarį. Jaučiamės kaip baltos varnos prieš kai kuriuos svečius, kurie, matyt, čia gulinėja jau ne pirmą dieną. Kelias valandas pasilepinam ir jausdamiesi truputį išgverę aktyvesnei kelionei, nusprendžiam šiek tiek suvaikėti ir aplankyti Safari-Zoo (Auto Safari Reserva Africana) parką, pastebėtą grįžtant iš urvų.
Pirkdami bilietus gaunam nuolaidos, todėl jie mums atsieina ne po 19, o po 17 eurų. Važiuoti galima savo automobiliu, arba safario traukinuku. Pasirenkam savo „Ford Fiesta“ vien dėl to, kad galėtumėm sustoti ir fotografuoti, kada panorėję. Nors mintyse pasimeldžiam, kad netektų paskui gailėtis. Gaunam perspėjimą saugotis beždžionių ir jokiu būdu nelipti iš automobilio, ir pajudam.
Viskas atrodo taiku ir ramu, įvairių rūšių antilopės rupšnoja šieną arba snaudžia, zebrai žindo vaikus, kelią kartais perbėga ilgakakliai stručiai ir emu, raganosis ramiausiai už poros metrų „pasisioja“ turbūt kokį 20 litrų, begemotai mirksta kūdrose, tik ausytės kyšo, flamingai žirglioja pelkėje, žirafos matuoja savo aptvarų perimetrą, nes jų kažkodėl neišleidžia palakstyti po visą teritoriją. Ne vienas neatrodo labai mumis susidomėjęs. Kol nepasiekiam beždžionių valdų.
Besisveikinanti beždžionėlė zoologijos sodeSustojam atokiau, kad galėtumėm pasijuokti iš jų pamaiviško būdo, žaidimų ir peštynių. Mus pralenkia kitas automobilis, bet toli nenuvažiuoja, kadangi už kelių metrų vidury kelio guli ir negyva apsimeta viena iš šitų išdykėlių. Vos automobilis sustoja, atlekia pulkas jos draugių ir aptūpia automobilį tarsi musės. Nepadeda jokie garso signalai, beždžionės nė nemano trauktis. Leipstam juokais, kol pamatom, kad beždžionės susidomi mumis. Vos spėję uždaryti langus, jau girdim bilsnojimą ant stogo, vienas veidelis jau spokso pro galini stiklą, o kita įsitaiso ant veidrodėlio ir imasi krapštymo darbų.
Po kelių sekundžių su siaubu pamatom nuo stogo atplėšiamą apdailos plastmasės gabalą ir džiaugsmu netveriančią beždžionėlę. Skubiai pradedam važiuoti, kad išdykėlės nušokinėtų, kadangi jokie garso signalai ir mojavimai joms nė motais. Stiklai atrodo kaip po šliužų antpuolio. Tikimės, kad prieky daugiau beždžionių nesutiksim.
Toliau viskas vyksta sklandžiai, tik safario pabaigoje patraukiam antilopių su turbūt metro ilgumo smailiais ragais dėmesį. Viena atidžiai ištyrinėja mudu per stiklą, aš tuo metu sėdžiu suakmenėjusi, tuo pat metu ir grožėdamasi puikiais ragais ir melsdamasi, kad tie ragai nebūtų niekaip panaudoti prieš mus. Bet antilopė piktų minčių neturi ir leidžia mums užbaigti pasivažinėjimą.
Išvažiavę iš safario pamatom, kad laukia dar didelis zoologijos sodas, kurį apžiūrinėjam ramiai vaikštinėdami ir mėgaudamiesi šiltu kvapniu vakaru. Susidraugaujam su plepute papūga, atkartojančia bet kokį žodį ar garsą ir besisveikinančia visomis kalbomis, bei su miela mažyte beždžionėle, labai mėgstančia paduoti letenėlę ir sveikintis vis iš naujo ir iš naujo. Manau, kad į šitą vietą ypatingai verta atvažiuoti šeimoms su vaikais, įspūdžių čia pasisemtų ir jaunas, ir senas.
Po pasivaikščiojimo užsukam į degalinę nuplauti savo vargšę mašinytę, po išprotėjusių beždžionių antpuolio atrodančią apgailėtinai. Apžiūrim, kad atplėšta plastmasė nors ir apgadinta, bet ne taip baisiai, kaip galvojom, todėl tikimės, kad nuomos punkte niekas nieko nepastebės, nors truputis nerimo lieka. Sutariam, kad ateityje sugalvoję aplankyti safarį, savo transportu nerizikuotumėm, nors nuotykis buvo smagus ir beždžioniški pokštai dar ilgai privers nusišypsoti prisiminus.
Dėkojame Audronei Zonytei už įdomius įspūdžius ir gražias nuotraukas!
