Būtent šios linijos dėka Lietuvoje emocinė pagalba moterims yra teikiama nemokamai, kasdien, visą parą telefonu (8 800 66366) beielektroniniu paštu ([email protected]). Šiuo metu bendras siekis padėti krizę išgyvenančioms moterims suvienijo daugiau nei 50 savanorių Kaune ir Klaipėdoje.Pasak Pagalbos moterims linijos vadovės, savanoriauti kviečiamos visos moterys norinčios padėti – nuo studenčių iki vyresnio amžiaus moterų, kurios dėl savo gyvenimiškos patirties pačios puikiai supranta tokios –tarnybos misiją. Norint prisijungti prie šios prasmingos veiklos nereikia turėti specialaus išsilavinimo – svarbiausia motyvacija, ir noras padėti kitam, nuoširdus rūpestis kitu žmogumi.
Visgi prieš ateinant svarbu apmąstyti, kokia tai atsakomybė ir įsipareigojimas –juk pasibaigus mokymams prie telefono reikės praleisti 350 valandų. Būtent dėl to savanoriai yra kruopščiai atrenkami, atsižvelgiama į jų užimtumą,motyvaciją ir tik jei matoma, kad žmogus pajėgs įsipareigoti jam yra siūloma savanorystės galimybė ir pusmečio trukmės mokymai. Tokiu būdu siekiama abipusės naudos – savanoriams suteikiamos žinios ir įgūdžiai, kaip įveikti sunkumus savo gyvenime o krizę patiriančioms moterims vėliau teikiama emocinė parama telefonu ir internetu Susidomėjusiems daugiau informacijos:http://moters-pagalba.lt/savanoryste/.
Savanorių apmokymuose tenka įveikti savo problemas
Aušrinė Krikščionaitienė pastebi, kad žmogus gali teikti emocinę pagalbą tik tuo atveju, kai pats sprendžia savo gyvenime iškilusius sunkumus. Mokymų metu būsimi savanoriai išmoksta ne tik suteikti emocinę paramą kitam, bet ir įgyja įgūdžių spręsti savo asmenines problemas. Mokymai trunka daugiau negu 100 val.
„Savo veiklą mes vertiname kaip tam tikrą investiciją į visuomenę – stengiamės padėti ne tik tiems žmonėms, kurie skambina ir kreipiasi pagalbos telefonu, bet sutelkdami savanorius bendrai veiklai. Norime, kad po savanorystės jie įgautų tam tikrų įgūdžių ir patys mokėtų įveikti savo sunkumus. Žinias įdiegiame teorinėmis ir praktinėmis žiniomispirmiausia analizuodami savo sunkumus. Išmokus pačiam suprasti save bus lengviau suprasti ir kitą. Juk visi gyvenime anksčiau ar vėliaususiduriame su krizėmis ir turime jas įveikti.
Norint tapti Pagalbos moterims linijos savanore reikia praeiti atranką ir sėkmingai baigti mokymus. Ne visiems tai pavyksta. Kartais pasirodo, kad šis darbas yra per sunkus, nes teikiant emocinę paramą tenka vienaip ar kitaip prisiliesti ir prie savo vidinių išgyvenimų, kyla daug visokių jausmų.
Dažniausiai problemos susijusios su santykiais
„Krizės priežastis gali būti įvairios -skyrybos, neištikimybė, smurtas artimoje aplinkoje, problemos su vaikais, alkoholizmas. Pasitaiko ir kritinių situacijų – aukšta savižudybės rizika arba ką tik įvykęs smurtas, kuomet sumušta moteris pirmiausia paskambina mums. Šios skaudžios istorijos yra savanorių kasdienybė. Ir nors daugeliui atrodo, kad pokalbis realiai nieko neišspręs – drąsa paskambinti, pripažinti problemą yra pirmasis žingsnis jos sprendimo link. Svarbiausia, kad laiku įvykęs vienas pokalbis gali apsaugoti žmogų nuo destruktyvių veiksmų – smurto proveržio prieš save ar aplinkinius. Mūsų misija ir yra, kad sunkiausiu momentu žmogus nebūtų vienas ir sugebėtų į savo situaciją pažvelgti iš šalies. Todėl į šią savanorystę žiūrime labai atsakingai – skambantis telefonas privalo būti pakeltas bet kuriuo metu, nes krizėje esantis žmogus laukti pagalbos arba paskambinti antrą kartą gali nebepasiryžti,“– teigia pašnekovė.
Svarbiausia būti išklausytam
Aušrinė Krikščionaitienė pasakoja, kad norint padėti pirmiausia reikia leisti žmogui viską išsakyti. Savanorio pareiga ir yra atsakyti į kiekvieną skambutį ir klausytis, išgirsti kaip šiuo metu jaučiasi skambinantysis. Nemažiau svarbu palaikyti ryšį, padėti atsiverti. Visgi patarinėti ar bandyti nuspręsti už kitą,kaip jam elgtis tam tikroje situacijoje,nedera. Pokalbio pabaigoje savanoriai pasako, kur jis galės ieškoti tolimesnės pagalbos – nukreipiama į pagalbos centrus, specialistus, tačiau pats žmogus nusprendžia ar jam kreiptis ir žengti tolimesnį žingsnį.
Tie patys principai svarbūs ir bendraujant sunkiais momentais su savo artimaisiais – reiktų vengti įtikinėjimų, kad viskas bus gerai, kad viskas susitvarkys. Norint padėti užtenka tiesiog būti šalia, leisti žmogui išsiverkti – nereikia skubėti žmogausprablaškyti. Situaciją įvertinti turi ir gali tik pats žmogus. Juk visų veiksmų imtis galės tik jis pats, tačiau būtent blaiviau mąstyti ir situaciją vertinti šalčiau pavyks išsakius savo emocijas garsiai.
Besikreipiantiems anonimiškumas garantuotas
Pagalba yra anoniminė ir konfidenciali, o kreiptis galima nemokamai iš visos Lietuvos. Tai suteikia saugumo jausmą, žmogus gali saugiai paskambinti ir būti tikras, kad jo situacija nebus su niekuo daugiau aptarinėjama ar viešinama. Daugelis dvejoja išsipasakoti, ir atsiverti artimoje aplinkoje todėl, kad supranta, jog po to situacija bus dažnai aptarinėjama, vis primenama arba analizuojama „už akių“.
Kviesčiau žmones nelaikyti visko savyje, nekentėti vienam, bet ieškoti žmogiškojo ryšio. Pokalbis atrodo tiek nedaug, bet viskas gyvenime prasideda nuo pirmojo žingsnio, kuris neretai ir būna pats sunkiausias. Ėjimas iš krizės yra procesas, kuris trunka ne vieną dieną, o sunkiausiomis dienomis savo pagalbą siūlome mes,“ – teigia Aušrinė Krikščionaitienė.
Kalbos apie savižudybę – visada rimtas pagalbos šauksmas
Pasiteiravus pašnekovės kaip reiktų reaguoti, jei žmogus artimoje aplinkoje užsimena apie savižudybę, paaiškėjo, kad net jei apie tai kalbama tarytum juokais, reiktų labai sunerimti:
„Kiekvienu atveju, kai žmogus užsimena apie rankos pakėlimą prieš save, reikia į tai žiūrėti labai rimtai. Jei žmogus net juokais apie tai prabyla, reiškia, kad jis apie tai dažnai pagalvoja. Žinoma, tokios kalbos kartais atrodo, kaip manipuliacija, bet tai vis vien byloja apie žmogaus būseną ir pagalbos poreikį.
Būtina žmogui pasakyti, kad jis rūpi ,svarbios yra jo mintys, savijauta, sveikata. Kartais tenka susidurti su klaidinga nuostata – jei kalbėsiesi apie savižudybę su žmogumi, kuris apie tai svarsto, gali ją paskatinsi. Visgi tai yra mitas, o kalbėtis apie tai būtina. Kai žmogus gali išsikalbėti, garsiai išsakyti savo slapčiausias mintis – savižudybės rizika sumažėja. Atvirkščiai, jei kalbėtis nedrįstama, o visi artimieji vengia šios temos bei neigia problemas ir užsimerkia, kad jo artimui blogai –savižudybė gali pasirodyti kaip vienintelė išeitis. Prasitardamas apie savižudybę žmogus visuomet netiesiogiai bando prašyti pagalbos.“
