„Viskas prasidėjo net ne nuo Italijos, o nuo Ispanijos. Vieną vasaros dieną sėdėjau prie jūros Barselonoje ir garsiai pasakiau: „Aš noriu čia gyventi. Nes čia šilta!“ Dar vėliau, dirbdama su jaunimu ir nevyriausybinėmis organizacijomis, susipažinau su savanorystės galimybe. Dalyvaudama įvairiuose projektuose pažinau daugybę žmonių iš skirtingų šalių ir suvokiau, kad mano šalis – visai ne Ispanija. Man lengvai pavykdavo užmegzti ryšius su žmonėmis iš Italijos. Jų kultūra pasirodė labai sava, o jų įpročiai – be galo artimi. Taip nejučia pradėjau vis dažniau ir dažniau mintimis nuklysti prie Viduržemio jūros ir ten valgyti picas bei makaronus. Ir štai mano vaizduotės vaisiai virto realybe – makaronus jau antrą savaitę valgau Sicilijoje“, – džiaugsmingai svajonės pradžią prisimena Akvilė.
– Pasvajojai, o ką toliau veikei, kad įgyvendintum svajonę?
– Nuo pirmosios minties ir svajonių užuomazgų daug vandens nutekėjo, kol pagaliau tai virto realybe. Vis rasdavau priežasčių, kodėl dar ne dabar. Tai darbai, tai mokslai, tai bernai. Ir štai vieną dieną tiesiog stabtelėjau ir suvokiau, kad stoviu tobuloje gyvenimo situacijoje: mano projektai ir mokslai buvo baigti, bernai mesti, tad galėjau arba pradėti įgyvendinti svajonę, arba tiesiog imtis naujų dalykų. Pasirinkau svajonę.
Kreipiausi į vieną organizaciją Lietuvoje, kuri priklauso Europos savanorių tarnybos tinklui, ir paprašiau išsiųsti mane į Italiją. Jau žinojau organizaciją, kurios veiklos man atrodė patrauklios ir kurioje norėjau savanoriauti. Drauge su Lietuvos organizacijos vadove susisiekėme su italais, nusiunčiau jiems savo CV bei motyvacinį laišką ir jie atrašė, kad laukia manęs.
– Kokiomis veiklomis žadi užsiimti?
– Šiuo metu daugiausia ieškau savo vietos šios organizacijos labirintuose. Bet sulig kiekviena diena vis labiau ir labiau atrandu, ką noriu ir galiu veikti, kad prisidėčiau prie organizacijos klestėjimo ir jos tikslų įgyvendinimo. Kadangi esu komunikacijos specialistė, baigusi ir žurnalistiką, vienas iš mano tikslų – vykdyti žurnalistinius tyrimus, o vėliau juos publikuoti Italijos, Lietuvos ir tarptautinėje žiniasklaidoje. Po truputėlį aiškėja ir temos, kurios čia aktualios ir įdomios man: prostitucija, mafija, imigrantų gyvenimai ir įvairūs kiti dalykai.
Taip pat ketinu prisijungti prie keleto kitų įdomių iniciatyvų, tokių, kaip Kino filmų forumas ar daugiakultūris teatras. Yra ir kitų naujų projektų, kuriuos organizacija pradės arba yra pradėjusi vykdyti, tad ketinu tapti ir jų dalimi prisidėdama savo patirtimi, žiniomis bei kompetencijomis.
– Papasakok apie kokią nors įdomią organizacijos iniciatyvą.
– „Arci“ organizacija darė tokius pietus su prostitutėmis. Ėjo į jų rajoną, visi galėjo prisijungti ir kartu pietauti, šoko, dainavo ir t. t. Vėliau prostitutės pačios irgi suorganizavo dar vienus pietus ir kvietėsi visus pietauti. Numatytas tęstinis projektas – kiekvieną mėnesį organizuoti tokius pietus. Kai man apie tai papasakojo – labai susidomėjau.
Beje, prostitucija nėra legali, bet ji toleruojama kaip ir daugelis kitų dalykų čia.
– Su kokiais kultūriniais skirtumais susidūrei?
– Na, šis mano atvykimas į Italiją nebuvo pirmasis. Ir tai juo labiau nebuvo pirmasis mano susidūrimas su italais. Todėl didelio kultūrinio šoko kaip ir nepatyriau. Bet taip, negali nuneigti tų kultūrinių skirtumų. Tarkime, mes Lietuvoje, ypač Vilniuje, visur skubame. Į darbą lekiam, ten popierių stirtos ant stalo, pietauti lekiam, nes nėra laiko ramiai atsisėsti ir pavalgyti. Reikia skubėti atgal į darbą. Vėliau lekiam namo. Net į pasimatymus ar susitikimus su draugais, – ir ten lekiam. Ėjau, pamenu, pačią pirmą dieną į darbą su vienu kolega italu, o jis vis stveria mane už alkūnės, kad nelėkčiau. Per dviejų valandų pietų pertrauką spėjam ne tik greitai suryti kokį sumuštinį, bet ramiai sau grįžtam pas kurį nors namo, pasigaminam ką nors skanaus, susėdam ir pavalgom drauge. Pasišnekučiuojam ir dar kavos spėjam išsivirti po pietų. Ir taip sau ramiai grįžtam į darbą.
Italai lyg ir emocingesni, nebando slėpti savo emocijų: jei nori rėkti – rėkia, jei nepatinka jiems kas nors – ginčijasi iki nukritimo aktyviai gestikuliuodami. Bet kartu jie turi ir tam tikros ramybės. Galvoju, gal kaip tik dėl to, kad leidžia sau išlieti emocijas, nekausto savęs.
Dar tenka pratintis prie to, kaip jie žiūri į įstatymus ir oficialias taisykles. Jie čia toleruoja dalykus, kurie šiaip jau turėtų būti laikomi įstatymų pažeidimu. Juokauju, kad pradėjau bijoti eiti per perėjas. Tai labai gerai iliustruoja viena konkreti situacija.
Judri miesto gatvė, sankryža. Prie gatvės krašto stovi policininkė ir padeda kažkokiam turistui susiorientuoti žemėlapyje. Visomis kryptimis juda virtinė automobilių. Ir visa banda žmonių tiesiog įstrižai kerta sankryžą tiesiai policininkei po nosimi. O aš sustoju prie perėjos pasibaisėjusi tų žmonių elgesiu ir laukiu, kol policininkė paprotins tuos nedorėlius kelių eismo taisyklių pažeidėjus. Dar laukiu, kol koks vairuotojas sustos manęs praleisti. Aš juk prie perėjos stoviu! Bet staiga suvokiu, kad visi vairuotojai tiesiog pravažiuoja stovinčią mane ir žiūri išpūtę akis. Policininkė pakelia galvą ir nustoja kalbėtis su turistu. Ne dėl to, kad banda žmonių ką tik įstrižai kirto sankryžą (kai kurie iš jų taip pat sutrikę vis atsisuka pasižiūrėti, kaip aš elgiuosi), bet todėl, kad žiūri į mane nustebusi. Staiga suvokiu: savo gyvybe labiau rizikuoju eidama per perėją nei tiesiog kirsdama ją bet kurioje vietoje, nes vairuotojai pamiršta žiūrėti į kelią, o spokso į mane.
Ir daugybė kitokių dalykų vyksta: žmonės prekiauja kuo nori ir kur nori, vairuoja išgėrę, maukia alų parke ant suoliuko. Ten daugybė dalykų tiesiog toleruojama, nes jie taip pripratę.
– Policija negaudo girtuoklių?
– Ne. Iš esmės ne. Na, jei jie elgiasi asocialiai, trikdo kitų žmonių ramybę ar kas nors jais pasiskundžia, tuomet taip, teisingumas vykdomas. Bet kol tavo „nusikaltimas“ nekenkia kitiems – tol tai nėra nusikaltimas. O policijos, bent jau miesto centre, tikrai knibždėte knibžda. Ir jie ne tik girtuoklių negaudo. Jie negaudo ir turgaus prekiautojų, kurie, akivaizdu, nėra susimokėję mokesčių už leidimą prekiauti. Na, bent jau nesusimokėję savivaldybei. Jie neretai tokius mokesčius moka vietinei mafijai. Jie net stovi ne turgaus teritorijoje. Bet, kaip sako patys vietiniai, tokie dalykai yra toleruojami, kol kas nors nepasiskundžia. Arba kol žiniasklaida nepaspaudžia policijos.
Bet net ir tuomet policija „supakuoja“ vieną kitą tokį prekiautoją, kad parodytų, jog ėmėsi veiksmų, o kitą dieną tas pats žmogus toje pačioje vietoje pardavinėja tuos pačius apelsinus ar baklažanus.
– Ar pati saugiai jautiesi?
– Taip. Kai tik sužinojau, kad iš tiesų išvažiuoju į Siciliją savanoriauti, tuomet staiga visi aplinkui tapo Italijos, Sicilijos ir net Katanijos ekspertais, nors dauguma jų nebuvo nei Italijoje, nei juo labiau Sicilijoje, o su viešėjusiais Katanijoje apskritai neteko susidurti. Bet, kaip jau atsitinka, kai tik kalba pasisuka apie kokį įdomesnį ar svarbesnį dalyką – visi tampa visų galų ekspertais.
Taip buvo ir su kelione į Kataniją. Visi gąsdino, kad nesinešiočiau piniginės, pasislėpčiau telefoną, kad mano pasą ištrauks iš kišenės net tuomet, jei jis bus paslėptas po liemenėle. Liepė nepirkti naujo kompiuterio, nes vis tiek grįšiu be jo. Pavogs. Dar sakė, kad čia prievartauja merginas. Ypač šviesiaplaukes lietuvaites mėgsta. Dar čia mafija siaučia, tai kone kiekviename miesto skersgatvyje susišaudymas.
Žodžiu, išgirdau daugybę dalykų, iš kurių nė vienas nepasirodė tiesa. Jaučiuosi tokia pati saugi, kokia jaučiuosi Vilniuje. Tiek ten yra tikimybė būti apvogtam, tiek čia – tokia pati. O mafija tiesiogiai į mano gyvenimą ir asmeninę erdvę nesibrauna. Taip, yra miestų Sicilijoje, kuriuose ir ta pati mafija agresyviau demonstruoja savo galią. Bet tai tikrai ne apie Kataniją.
– Katanija – koks tai miestas?
– Kad atsakyčiau į šį klausimą, ko gero, turėčiau dar kurį laiką joje pagyventi. Bet šiandien Katanija man yra fantastiškas miestas. Tikrai. Jaučiuosi be galo laiminga, kad atvažiavau būtent čia. Kiekvieną dieną pamatau ką nors naujo.
Žmonės, kurie čia gyvena... Na, jau patį pirmą vakarą Katanijoje pasijaučiau kaip atvažiavusi susitikti su senais gerais draugais. Nebuvo jokio adaptacijos proceso, psichologinio ar dar kokio nors smūgio. Atvažiavau ir iš karto turėjau draugų. Jau pačią pirmą minutę, vos žengusi pro oro uosto vartus.
Katanija – miestas su jūra ir ugnikalniu. Kažkas fantastiško stovėti uoste, užuosti jūros kvapą ir matyti virš miesto savo baltą viršukalnę iškišusią rūkstančią Etną.
Šiaip jau Sicilija yra labai saulėtas kraštas. Bet dabar toks jau metų laikas, kai dieną temperatūra pakyla iki maždaug 13–16 laipsnių ir gan lietinga. Nekaistam, bet ir žieminių paltų nenešiojam. Temperatūra iki minusinės nekrenta ir naktį. O restoranai kai kuriomis dienomis jau išneša į lauką stalus. Tad kol kas visos šilumos nepatyriau, bet susidūriau su stichija, kurios vietiniai privengia, – lietumi.
Kai lyja, daug kas nedirba, turgus būna daugiau kaip perpus mažesnis ir apskritai žmonės stengiasi nekišti nosies iš namų. Dar blogiau, žinoma, kai sninga. Tada visiems – oficialus nedarbadienis. Jei, pavyzdžiui, pasninga kur nors miesto aukštumoje, arčiau Etnos, visi žino, kad kolega, gyvenantis tame rajone, darbe nepasirodys.
Bet niekas nesijaudina. „Nedirba parduotuvėlė. Matyt, dėl lietaus. Einam kitur.“ Tiesiog.
– Ką italai žino apie Lietuvą?
– Ką italai žino, negaliu tau pasakyti. Bet Katanijos gyventojai yra tokią girdėję. Kai pasakau anglišką versiją „Lithuania“, jie mane visuomet pataiso: „Lituania.“ Vieną kartą susidūriau su žmogumi iš kažkurios šalies, dabar nepamenu. Jis nebuvo nieko girdėjęs apie Lietuvą. Tai vienas draugas iš Katanijos aktyviai aiškino, kur ta Lietuva yra ir kad tai ne Rusija. Man nereikėjo nė žodžio įterpti. Kita vertus, gal ir aš dar mažai vietinių žmonių pažinau. Bet tie, kuriuos sutikau, arba yra girdėję apie mūsų šalį, arba pažįsta kokį lietuvį, arba patys yra buvę Lietuvoje.
Ir kai pasakau, kad esu lietuvė, visuomet labai nuoširdžiai nusišypso. Tai darau išvadą, kad patinkam mes jiems.
– Mokaisi italų kalbos, kaip sekasi?
– Labai daug laiko skiriu būtent kalbos mokymuisi, nes, o vargeli (!), čia italų kalba kone gyvybiškai svarbi. Laimei, organizacija, kurioje savanoriauju, organizuoja italų kalbos kursus imigrantams, taigi, greta pamokų, kurias man suteikia savanorystės programa, turėjau galimybę papildomas keturias valandas praleisti su grupe žmonių, kaip ir aš, norinčių kuo greičiau išmokti čiauškėti itališkai.
Maža to, pašniukštinėjusi organizacijos bibliotekoje išsitraukiau seną gerą „Hario Poterio ir Paslapčių kambario“ tomą. Žodžiu, darau viską, kas tik įmanoma, kad tik paspartinčiau šį procesą. Filmus žiūriu itališkai, prašau, kad susirinkimuose visi kalbėtų itališkai. Klausau itališkos muzikos.
– Ką patartum norintiems tapti savanoriais?
– Duomenų bazėje nuolat galima rasti tiek projektų, tiek organizacijų, kurios užsiima pačiomis įvairiausiomis veiklomis. Mane domino tos, kurios buvo susijusios su žmogaus teisių veiklomis ir vykdė kokius nors viešosios komunikacijos projektus. Tačiau žmonės, norintys savanoriauti, gali darbuotis su miestų ar kaimų plėtra, pagyvenusiais žmonėmis, švietimu, sportu ir t. t.
Organizacijų veiklų specifika išties plati, savanorių veiklos pobūdis – taip pat. Pašniukštinėjęs duomenų bazėje tikrai kiekvienas gali susirasti ką nors, kas atitinka jo poreikius, pomėgius ir polinkius. Arba ką nors, kame visuomet norėjo save išbandyti, bet neturėjo tokios galimybės.
Savanorystė tuo ir įdomi: čia visuomet yra galimybių mokytis ko nors naujo per praktiką. Ką nors išrasti, ką nors pamatyti, patirti, ko nors išmokti.
