Aiste, esi nepailstanti savanorė. Nuo ko prasidėjo tavo savanorystės kelias ir kaip jis tęsėsi?
Aš labai palaikau savanorystės idėją ir esu jai neabejinga. Šia kilnia veikla susidomėjau dar besimokydama mokykloje. Pirmuosius savanorystės žingsnius žengiau „Lietuvos jaunimo dienų“ renginyje, Šeimų festivalyje, piligriminiuose žygiuose, krikščioniškose vaikų, šeimų stovyklose. Įstojusi į universitetą nenorėjau apsiriboti vien tik studijomis, siekiau savo laisvalaikį įprasminti. Buvau tikra, kad savanorystė – geriausias pasirinkimas. Pradėjau ieškoti tinkamiausios srities. Atradau organizaciją „Jaunieji maltiečiai“. Jos dėka išmėginau skirtingas veiklas: savanorystę su aklaisiais ir silpnaregiais vaikais bei jaunimu, lankiau senyvo amžiaus žmones slaugos namuose, bendravau su neįgaliais vaikais, taip pat dalyvavau tarptautinėje neįgaliųjų stovykloje Estijoje, prisijungiau prie „Maisto banko“ akcijos. Baigus studijas norėjosi pasinaudoti savo jaunatvišku entuziazmu ir išvykti savanoriauti svetur, pamatyti, kaip savanorystė puoselėjama kitoje šalyje. Tad vienerius metus skyriau tarptautiniam savanorystės projektui EVS (European Volunteering Service), kurio dėka atsiradau Italijoje, organizacijoje „Caritas“.
Kokios buvo tavo pagrindinės atsakomybės? Kokiose srityse turėjai progą patobulėti?
Savanorystė skirtingose veiklose, organizacijose reikalauja vis kitokios atsakomybės. Savanoriaudama neįgaliųjų stovykloje Estijoje rūpinausi neįgalia mergina, kuri buvo keleriais metais jaunesnė už mane, tačiau jos protinis amžius siekė vos 3–4 metus, ji taip pat neturėjo kalbos dovanos. Mano atsakomybė buvo rūpintis ja: pažadindavau ryte, suruošdavau rūbus ir padėdavau apsirengti, kartu prausdavomės. Jaučiausi tarsi vyresnioji sesuo ar net mama. Jos dėka supratau, kokia svarbi gali būti kūno kalba. Mes susikalbėdavome šypsenomis, apkabinimais, rankų paspaudimais, akių kontaktu.
EVS savanorystės projekte Italijoje buvau atsakinga už vaikų, gyvenančių viename iš organizacijos „Caritas“ padalinių, skirtų asocialioms šeimoms, užimtumą, maisto gaminimą ir patiekimą sunkiai besiverčiantiems, imigrantams ir pabėgėliams, taip pat – už indų plovimą, virtuvės sutvarkymą. Savanoriaudavau drabužinėje, dalindavau drabužius stokojantiems. Mano iniciatyva buvo pradėti užsiėmimai su imigrantų ir pabėgėlių vaikais, jiems buvo padedama ruošti namų darbus, organizuojami žaidimai.
Mane visada traukė savanorystė, kurios metu galima tiesiogiai padėti žmogui, iš karto matyti savo pagalbos naudą. Metai praleisti Italijoje daug ko išmokė. Buvau apsupta skirtingų kultūrų, rasių, skirtingą tikėjimą išpažįstančių žmonių, kurie leido pažinti tolimus kraštus: Pakistaną, Bangladešą, Afganistaną, Tunisą, Etiopiją, Ganą, Nigeriją ir kitus. Karai, sumaištys šių žmonių valstybėse verčia juos palikti namus ir ieškoti ramaus krašto, tinkamos vietos naujam gyvenimui. Jų gyvenimo pavyzdžiai privertė mane dar labiau pamilti savo šalį ir džiaugtis laisve. Be abejo, buvo gera būti apsuptai vaikų, jaunimo, atrasti būdą, kaip su kiekvienu susidraugauti.
Tačiau ne visuomet būdavo lengva. Savanoriaudama drabužinėje susidūriau ir su žmonėmis, kuriems svarbiausia – nauda jiems patiems. Jie sukčiaudavo, norėdavo pasiimti drabužių daugiau nei leidžiama, negalvodavo apie kitus, būdavo pikti, ne visuomet mandagūs. Teko ir man išgirsti užgauliojimų, kad neva užimu jų galimą darbo vietą, sulaukdavau pasipiktinimų, kad nėra jiems tinkančio dydžio ar patinkančios spalvos drabužio.
Savanoriaujant su vaikais taip pat iškildavo problemų. Ypač dažnai kartodavosi paauglių nesitaikstymai su suaugusiais bei mažesniais vaikais, kitais gyventojais. Paaugliai mėgdavo įžeidinėti afrikietes moteris bei jų vaikus, jų kultūrą. O mano, savanorės, sudrausminimų, natūralu, kad ne visuomet klausydavo. Tačiau atradus kompromisą širdis nužiugdavo.
Kiekvieną akimirką stengiausi išnaudoti prasmingai. Kadangi nusprendžiau dalyvauti šiame projekte ir dovanoti savo laiką, norėjosi tai padaryti su kaupu. Papildomai prisijungiau ir savanoriavau kitos organizacijos imigrantų vaikų dienos centre, taip pat vienos bičiulės dėka buvau pakviesta išvykti savaitei į katalikišką paauglių stovyklą, kurioje buvau atsakinga už muzikinius užsiėmimus, diskusijas apie savanorystę, tikėjimą.
Papasakok apie įsimintiniausią įvykį savanoriavimo metu. Kuo jis išsiskyrė iš kitų?
Labai įstrigo vieno afrikiečio pasakojimas, kaip jis paliko savo šalį, savo artimuosius, nežinodamas, kada juos vėl išvys. Jam teko per daugiau nei vieną dešimtį dienų įveikti dykumą, matyti nuo troškulio mirštančius žmones, keliauti tris dienas per jūrą sausakimšame laive (nors laivu tos vandens priemones nebūtų galima pavadinti, tai labiau priminė seną surudijusį keltą), kad pasiektų Europą – išsvajotąjį kraštą, kurį įsivaizdavo visai kitaip ir tikėjosi, kad atvykus čia bus daug geriau nei namuose.
Kaip manai, ar galima gyventi savanoryste? Ar savanorystė turi ribas ir ar galima iš savanorystės išgyventi ne tik dvasine prasme?
Gyventi galima (šypsosi). Savanorystė laikui bėgant gali tapti hobiu, laisvalaikiu, jo įprasminimu. Tačiau pati savanorystės sąvoka pasako, kad tai yra veikla, už kurią finansinis atlygis nemokamas. Kartais, kuomet savanorystės projektai vyksta tolimuose kraštuose, reikalingos ir asmeninės lėšos.
Ar savanorystė turėjo įtakos tam, ką veiki dabar gyvenime Ar darbdaviai buvo susidomėję tavo savanorystės patirtimi?
Norėčiau pabrėžti, kad mano darbdavys buvo susidomėjęs tarptautine savanorystės patirtimi ir studijomis, užsienyje atlikta praktika. Savanorystė svečioje šalyje suteikia galimybę patobulinti užsienio kalbos žinias ar net išmokti naują kalbą. O tai gelbsti ieškant darbo.
Šiuo metu dirbu tarptautinėje įmonėje, kurioje naudoju savanorystės metu išmoktą italų kalbą bei patobulintas anglų kalbos žinias, vertinu tolerantiškumą svetimtaučiams. Ačiū už pokalbį!
