Dažnas mūsų nori kuo daugiau pamatyti, pabuvoti tolimose šalyse. Vilnietė Rūta Kuzminskaitė tai padaryti nusprendė kiek neįprastu būdu – dirbdama savanore.
Ieškodama galimybės išvykti į užsienį, mergina pirmiausia galvojo apie naują patirtį, naują saviraiškosi sritį ir naujas galimybes. Visa tai ir dar daugiau ji rado tapusi tarptautinės studentų organizacijos AIESEC nare ir stažuotoja.
Sulaukė atsako
Pasak R. Kuzminskaitės, pažintis su visame pasaulyje sukauptais šios organizacijos stažuočių duomenimis ir buvo pirmasis žingsnis kelionės į Malaiziją link. „Būtent AIESEC duomenų bazėje radau informaciją apie organizacijas, kurioms išsiunčiau savo gyvenimo aprašymą. Taip prasidėjo mano odisėja po Pietryčių Aziją“, – įdomių patirčių pradžią prisiminė mergina.
Nieko nežinodama nei apie šalį, į kurią vyksta, nei apie darbą, kurį reikės dirbti, ji išvyko į Malaiziją. „Tai buvo savarankiškos kelionės, trukusios daugiau nei pusantrų metų, pradžia. Išvykdama į šią egzotišką šalį žinojau labai nedaug apie tai, ką teks artimiausiu metu patirti ir išmokti. Po daugiau nei metus trukusių paieškų aktyviai susirašinėjant su įvairiomis organizacijomis, pasisekė užmegzti ryšius su Malaizijos, Tailando ir Filipinų atstovais.
Į mano siunčiamus klausimus ir pageidavimus dirbti savanore atsiliepė visų trijų valstybių vietinių nevyriausybinių organizacijų atstovai, kurie susidomėjo galimybe savo organizacijoje turėti savanoriškai dirbančią jauną merginą iš Lietuvos“, – pasakojo Rūta.
Paieškas ji pradėjo ketindama įsidarbinti kurioje nors Vakarų Europos valstybėje. Bet po kelių mėnesių atsakymus gavo tik iš trijų Pietryčių Azijos šalių, nors būtent ten siųsdama savo gyvenimo aprašymą ir motyvacinį laišką dėjo mažiausiai vilčių.
Sužavėjo organizacijos įkūrėjas
Sėkmė užsibrėžto tikslo siekiančiai merginai šypsojosi. „Netrukus sulaukiau atsakymų iš Malaizijoje esančios nevyriausybinės organizacijos „Science of Life Systems“, dirbančios su vaikais ir paaugliais iš neturtingų šeimų ir padedančios jauniems žmonėms išsiveržti iš skurdo ir neraštingumo“, – sakė R. Kuzminskaitė.
Ją sužavėjo tos organizacijos įkūrėjas, daugiau nei 30 metų dirbantis su vaikais ir jaunimu Mohanas Singas. Jis kilęs iš vidutinės klasės Malaizijos indų giminės. Sėkmingą dėstytojo ir verslo konsultanto karjerą didelėje tarptautinėje kompanijoje išmainė į visuomeninę veiklą. M. Singas niekada nė sekundės nesigailėjo šio kažkada itin prieštaringai vertinto sprendimo.
Dar 1997 m. savo namuose pirmų mokinių iš Rytų Timoro sulaukęs M. Singas tiesiog darė tai, ką manė esant reikalinga. Nemokamai mokė rašto, anglų kalbos ir matematikos visus tuomet karo nuniokotos valstybės jaunuolius.
Dirbdama savanore Rūta turėjo laiko susipažinti su šalimi, kurioje apsistojo ilgesniam laikui. Malakoje daug istorinių įžymybių, kurios dera su turistų nutryptomis gatvėmis ir nemenka doze kičo.
Miestas didelis, bemaž Kauno dydžio, tačiau atrodo daug mažesnis, – pasakojo Rūta. – Malaka sudaryta iš centrinės senosios daniškosios dalies, kur iki šiol labai jaučiama kolonistų dvasia – stovi rausvos katalikiškos bažnyčios, jose savaitgaliais renkasi vietiniai katalikai. Tarp ryškiausių gėlių žiedų trykšta fontanas. Galima keliauti ir truputį civilizuotesnių nei Indijoje rikšų vežimu, kuris meistriškai laviruoja tarp begalės turistų.“
Rūta priminė, kad 2008 m. miestas buvo įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Malaka pasižymi unikalia architektūra, kurioje susipynusios kelios epochos ir kultūros. Malaką garsina ir tradiciniai žuvų patiekalai, o ypač krevečių padažas „Belacan“.
Merginai padarė įspūdį margatautės Malakos gatvės.
„Tarp katalikų puikiai jaučiasi smilkalais ir žvakėmis prekiaujantys budistai kinai. Kas tris valandas savo raudas giedantys musulmonų mulos šiurpiais balsais išgąsdina didžiulius būrius paukščių, kurie kildami iš visų miesto medžių ir šiukšlynų praneša apie kaimyninėse mečetėse prasidėjusias pamaldas“, – pasakojo mergina.
Centrinę, senąją miesto dalį, anot Rūtos, galima apeiti per gerą pusvalandį. Savaitgaliais čia pilna vietinių malajų turistų. Jie kaip pamišę varinėja kelis būrius vietinių rikšų, kurie laksto pirmyn atgal po pagrindines miesto gatves.
Muziejų manija
„Malaka yra vienos savaitgalio dienos kelionės atrakcija. Čia yra ką veikti šeimų turizmo mėgėjams. Toks menkas azijietiškais mastais miestelis turi keturis vandens pramogų parkus, kelis didelius prekybos centrus, keturias muziejų gatves.
Beje, dėl muziejų situacija labai juokinga, nes muziejus ši tauta kuria praktiškai iš nieko, visoms temoms turi po muziejų: Jaunimo rūmai ir muziejus, Malaizijos mokslo ir meno muziejus, Aborigenų muziejus, Karo ir jūreivystes muziejus... Kad ir kur eitum, vis muziejus. Tik įėjęs į vidų pamatai, kad viskas aptriušę, tad užsukti į juos verta nebent norint pasislėpti nuo gatvėje tvyrančio karščio“, – įspūdžiais linksmai dalijosi Rūta.
Sektini pavyzdžiai
Dalyvaudama savanorystės programoje Rūta įsitikino, kad iš tolimų kraštų atvykę baltaodžiai savanoriai organizacijos bendruomenės nariams tampa sektinais pavyzdžiais, įrodymais, kad sąmoningos pastangos ir nuoširdus darbas duoda apčiuopiamų rezultatų – juk visi savanoriai yra išsilavinę, kalba angliškai ir kiek gali dalijasi savo žiniomis ir gebėjimais su vietos bendruomene.
„Mokiniams tapome gyvais pavyzdžais, kuriais daugelis buvo linkę sekti, mokytis ar žavėtis. Todėl ir aš visus mėnesius Malaizijoje buvau įdėmiai stebima, reikalinga ir naudinga savo mokiniams ir mokytojams, dirbantiems šioje puikioje organizacijoje“, – kalbėjo lietuvė.
