Muzikantas, kartu su kitais šauliais, kuriuos maloniai vadina broliais ir sesėmis savanoriauja Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje. Kiekvieną dieną šie žmonės eina keturias valandas savanoriauti raudonojoje zonoje – ten, kur didžiausia tikimybė užsikrėsti, todėl privaloma dėvėti gausybę apsaugos priemonių.
Vaizdas ne iš maloniausiųjų
G. Liaudanskas savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje pasidalino įrašu, kuriame, pasakoja, kad žmogui išėjus anapilin jo visi daiktai sudedami į juodą plastikinį maišą, o kartais pradeda skambėti telefonai tuose maišuose.
Vyras pasakoja, kad matyti dūstančius ligonius tikrai nėra malonu, tačiau jo bei jo kolegų motyvacijos padėti tai nesusilpnina:
„Aš esu šaulys, mes ruošiamės ir dar sunkesnėms sąlygoms jei prireiks dar kitokius tėvynės gynimo darbus dirbt, tai viskas yra normaliai. Mes esame pasiruošę.
Tie žmonės, kurie eina dirbti į ligonines, jie žino, kur eina, ir žino, kas jų laukia. Jei tu esi jautrus, bijantis ar emociškai nestabilus, tai tu negali tokio darbo dirbti ir ten neini, bet nemačiau nei vieno savo kolegos, kuris sudvejotų ar atsitrauktų.“
Džiaugiasi pasveikusiais
Nors G. Liaudanskas teigia, kad ateina į ligoninę dirbti, o ne klausytis istorijų, tačiau atvirauja, kad matyti žmones, kuriuos išrašo iš ligoninės pasveikusius – džiugu.
„Smagu matyti žmones, kuriuos išrašo. Juos labai smagu matyti ir jų tikrai yra. Jų yra nemažai, bet, iš kitos pusės, visos vietos, kurias jie atlaisvina, greitai ir vėl užsipildo.
Tu tiesiog dirbi darbą, mes ne istorijų klausytis einam, o darbus dirbti. O darbų tai pilna, bėgte tiesiog. Kai pradedi pamainą, tai būna kelias minutes prisėdi, nes nėra poreikio tavo kažkur, kažką padėti, bet personalo – jo visur trūksta.
Mūsų darbas turi prasmę, yra reikalingas. Tos keturios valandos pralekia greitai, net nesusimąstai dirbdamas“, – tęsia jis.
Dirba fizinį darbą
Kartu su kitais šauliais G. Liaudanskas savanoriaudamas dirba visus sunkius darbus, kurių tik jų paprašo: nuo grindų plovimo iki pacientų pervežimo iš priėmimo į skyrių.
„Visus darbus dirbam: plaunam grindis, padedam slaugėms imti įvairius tyrimus, vežiojame tyrimus į laboratoriją, vežiojame žmones iš skyriaus į tyrimus, iš priimamojo į skyrius.
Visą pagalbinį darbą, kokį tik įmanoma, ką tik nori, padedam ten, kur reikia fizinės jėgos pernešt, perkelt kažką, padaryt, paruošt, mes nedirbame tik medicininio darbo.“
Nors muzikantas savanoriauja dar tik kelias dienas, tačiau jam jau teko padėti medikams ir žmogaus gaivinimo metu. Jo teigimu, streso tuo metu nejautė ir savo vaidmens tuo metu nesureikšmina:
„Nieko neįprasto gaivinti. Aš buvau tam ruoštas ir mokytas. Ten ne man gaivinti teko, buvo profesionalai gydytojai, viską jie darė, aš tiesiog padėjau.“
Ligoninėje vyrauja bendradarbiavimas
Nors savanoriai medicininio darbo ir neatlieka, tačiau su medikais stengiasi bendradarbiauti, o gydytojai naujuosius kolegas kantriai apmoko.
„Labai dėkingi gydytojai, mums dėkoja, džiaugiasi, kad esam, nes tų visų šalutinių darbų daug, o žmonių, galinčių tai atlikti, trūksta. Tų pačių šiukšlių išnešimas, išvežimas yra reikalaujantis laiko ir nemažai darbo, nes tai yra ligoninė, yra daug skyrių, ant kiekviename žingsnyje taip yra. Tų pagalbinių rankų labai reikia. Medikai tai supranta ir dėkoja, kantriai mus moko tų visų dalykų, dalijasi, parodo, bendradarbiavimas mūsų puikus“, – pasakoja grupės „G&G sindikatas“ lyderis.
Žmonėms trūksta supratingumo
Žinomam žmogui nuostabos nekelia norintys savanoriauti ir padėti. G. Liaudanskas kalbėdamas apie žmones, kurie apskritai neigia viruso egzistavimą, kaip pats sako „stengiasi kalbėti kultūringais žodžiais“.
„Labiausiai sąmoningumo trūksta ne tarp tų, kurie nori savanoriauti, o tarp tų, kurie vis tiek veržiasi į prekybos centrus, masines susibūrimo vietas ir toliau sėkmingai platina virusą.
Jeigu pasakyti kultūringais žodžiais, tai noriu pasakyti, kad jie labai stipriai klysta. Virusas yra ir jis yra baisus. Iš tikrųjų žmonės miršta kiekvieną dieną ir jų miršta daug.
Ir nei vienas nenori, kad tarp tų žmonių tarpo atsirastų ir mūsų artimieji. Kiekvienas gali įdėti tiek, kad nepadėtų virusui plisti, bet sąmoningumo labai sudėtinga įdėti į galvą žmogui, jei toj galvoj, kaip matau, nieko nėra“, – apmaudu dalinasi Gabrielius Liaudanskas-Svaras
