Prieš dvidešimt metų, 1991 metų sausį, prie parlamento ir kitų svarbių objektų liepsnojo laužai, budėjo daugelio miestų, miestelių ir kaimų praktiškai tik ryžtu išsaugoti laisvės ir nepriklausomybės siekį apsiginklavę Lietuvos gyventojai. Tarp jų buvo ir šiaulietis Algimantas Končius, Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos savanoris, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio narys, palikęs namuose kelių mėnesių dukrelę.
Dabar, kai minimas Laisvės gynėjų dienos – Sausio 13-osios – dvidešimtmetis, nors ir daug kuo nusivylęs, bet vis tiek Algimantas Končius viską palikęs grįžtų atgal į tų įvykių sūkurį, nes jam svarbiausia – apginti Lietuvos valstybę. O juk įvykiai, kuriuose jis dalyvavo 1991-ųjų sausį, buvo dramatiški ir Šiauliuose, kai sausio 13–osios naktį sovietų desantininkai, tankistai ir specialiosios sovietinio saugumo (KGB) pajėgos užpuolė Vilniaus televizijos bokštą, televizijos ir radijo pastatą, spaustuves, tarptautinio telefoninio ryšio mazgą.
– Sausio 12–ąją budėjome lauke prie Aukščiausiosios Tarybos, vėliau – pastate. Turėjome ginklų – iš pradžių savo, vėliau gavome mažo kalibro šautuvų. Kadangi budėjimą perduodant reikėjo perduoti ir ginklą, aš turėjau net du, bet daugiausia vyrai buvo apsiginklavę medžiokliniais šautuvais: jei desantininkai leisis su malūnsparniais, tai juos šratais kaip zuikius pasitiksime... Gerai, kad neteko to daryti.
Sausio 13–ąją budėjimui pasibaigus grįžau į Šiaulius. Buvau tada trisdešimties – vedęs tik 1990 metų pavasarį, namie maža dukrytė, išėjau tądien budėti į Sąjūdžio būstinę (Aušros alėjos ir M. Valančiaus gatvės kampe) – rinkome informaciją iš visur: Aukščiausiosios Tarybos, radijo, televizijos, telefonais. Mobiliųjų telefonų nebuvo, tai skambino dėl artimųjų sunerimę žmonės mums, mes išsiaiškindavome ir jiems skambindavome, ramindavome...
Budėjome Sąjūdžio būstinėje be ginklų, budėtojai nuolat keitėsi. Bet buvo ir tokių, kurie paskambindavo ir išsisukinėdami sakydavo negalintys ateiti – čia tas ir čia anas. (Nebudėję net Sąjūdžio būstinėje, pasirodo, po kiek laiko Sausio 13–osios medalius gavo. Tą medalį gavau ir aš po dvejų–trejų metų – nebuvau iš tų užmirštųjų, kurie ir šiandien be medalių. Gaila, kad tada niekas oficialių sąrašų, kas budi Aukščiausiojoje Taryboje, nesudarinėjo.)
Informuoti, kad į Šiaulius įvažiuoja tankai, neteko, nors padėtis įtempta buvo. Kas būtų, jei būtų buvę kitaip? Manau, tolesni veiksmai būtų buvę spontaniški, nes ir šiandien niekas nežino, kas tada buvo priešai, o kas draugai. Gal mums būtų šaudę į nugaras... Gal būtų prasidėjęs spontaniškas sukilimas visoje Lietuvoje... Viskas priklausė nuo Kremliaus planų: jei būtų leteną uždėjęs, būtų belikęs tik partizaninis karas. Bet buvo, kaip buvo, ir dabar yra, kaip yra.
O sausio 14–ąją vėl išvykau budėti Aukščiausiojoje Taryboje ir ten buvau savaitę...
– Taigi buvote 1991 metų sausio įvykių sūkuryje. Kodėl?
– Nuo pat pradžių buvau įvykių sūkuryje – dalyvavau pirmame įspūdingiausiame ekologiniame žygyje nuo Kaišiadorių iki Klaipėdos per devynias dienas: 600 šimtai žmonių keliavome kasdien, mitingavome ir laukėme, kada mus išveš. Nesulaukėme. Paskui buvo Sąjūdis, blaivybės sąjūdis, mitingai...
O kas čia galėjo mane išgąsdinti – žmogus ir namie lovoje gulėdamas gali sutikti savo lemtį. Tai pati baisiausia, kaip vienas žmogus sakė, mirtis. Tai jau geriau numirti ką nors gera darant.
Kodėl aš toks? Priklauso nuo to – kuo žmogus gimęs. Kas gimęs piešti, tas piešia, kas kariauti – kariauja. Aš turbūt gimiau kariauti. Nors jei reikėtų šauti į žmogų, nežinau, kaip būtų. Neteko.
Jau penkerių metų būdamas radau šovinį ir iškart supratau, kas tai, nors iki tol nebuvau šovinio matęs.
Apskritai daug ką jau mokykloje supratau įvairius faktus analizuodamas. Mačiau, kaip sovietai propagandiniuose filmuose rodė, kaip jie kariavo už tėvynę, kaip laisvino, vadavo tautas, o vokiečiai buvo vaizduojami grobikais, plėšikais, mačiau tuose filmuose, kad vokiečių buvo kelis kartus daugiau nei sovietų. O kai pradėjau istorijos mokytis, supratau, kad tai vokiečių buvo kelis kartus mažiau nei rusų, bet kovėsi jie kelis kartus geriau nei kariaujantys už tėvynę rusai. Dar ir daugiau buvo dalykų, kuriuos analizuodamas supratau, kad sovietinė propaganda mums meluoja.
Tai ir sovietinėje kariuomenėje netarnavau, nors ėmė mane tris kartus. Net į Vilnių visus kartus buvo nuvežę, už tai buvo mane net prokuratūrai perdavę.
Prisimenu, buvo 1984 metai, kai kalbėdamas su draugais apie tai pasijuokiau, kad jei kada gyvenime ir tarnausiu – tai tik Lietuvos kariuomenėje. Tada visi pasijuokėme, bet, pasirodo, mano žodžiai buvo pranašingi.
Ir 1990–ųjų rudenį pakvietė į Lietuvos krašto apsaugos departamentą atsargos karininkus ir jie mūsų Sąjūdžio būstinėje registravo visus šaukiamuosius – savanorius, norinčius tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Tada ir užsiregistravau. Tuo metu dar dirbau Sąjūdžio vairuotoju.
Esu dabar Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų (anksčiau ji vadinosi SKAT) savanoris, Sausio 13–osios brolijos, konservatorių partijos ir Jungtinio demokratinio judėjimo narys. Gaila, kad pastarasis susiskaldė ir jame nebedaug kas liko – tik klubas „Demokratija“. Pavasarį atnaujinsime jo veiklą, bet kai žmonės viskuo nusivylę, užsiėmę savo darbais, mažai kas benori dalyvauti ir mažai kas betiki, kad ką nors galima pakeisti.
– Tapote savanoriu, kai Lietuvoje tebebuvo okupacinė kariuomenė...
– Karo veiksmų nebuvo Lietuvoje, bet susidūrimų su sovietų kariuomene užteko. Kai paskelbė blokadą, trūko benzino, o reikėjo tada su Sąjūdžiu važinėti. Tai kur gausi benzino? Tik pas rusų kariškius – teko iš jų ir pirkti. O kai nustojo pardavinėti, tai ir naktį eiti parsinešti.
Taip su kanistrais ir eidavome į Zoknių aerodromą, kur buvo daug sovietinių dalinių, ir slapčia iš sunkvežimių bakų prisileidę parsinešdavome. Kariškiai ten ne kartą buvo pajutę, kad kažkas darosi – bandė gaudyti, bet nepagavo. Ir nors okupacinė kariuomenė turėjo teisę šaudyti, bet kadangi buvo susitarimas, kad mes siekiame laisvės taikiu būdu, tai eidami benzino nesiimdavome nei ginklų, nei nieko: galvojome, pagaus – tai pagaus, prilups – tai prilups...
Paskui tų pačių kariškių ėjome klausinėti, kaip įsigyti ginklų. Ir radome kaip. Susitarėme: jie netiesiogiai dalyvaus pardavime, jog jų nebaustų – paprasčiausiai tuo metu ginklų nesaugos. Tai ir vežėme iš jų sunkvežimiais. Buvo jau 1992 metai.
– Ar dabar, po dvidešimties metų, su dabartine patirtimi eitumėte saugoti mūsų parlamento, budėti Sąjūdžio būstinėje palikęs nežinioje jauną žmoną ir mažą dukrytę?
– Dabar, po dvidešimties metų, su dabartine patirtimi ir su dabar turima informacija daryčiau tą patį, bet jau visai kitaip pasiruošęs – ir techniniu, ir ginkluotės atžvilgiu. Įvykiai, aišku, dėl to būtų kitokie.
O svajonės juk ir tada buvo labai konkrečios: grąžinti žmonėms žemę, gydytojams mokėti normalius atlyginimus, turėti valdžią, kuri dirbtų žmonėms. Ir kad jos būtų mažiau nei prie sovietų (tada buvo sakoma: Sovietų sąjungoje tiek biurokratų, kad jų užtektų visam pasauliui).
Bet nuo to laiko biurokratų nesumažėjo, o jų padvigubėjo nežiūrint to, kad atsirado kompiuteriai. Absurdas visiškas. Daktarams duoda atlyginimus kaip baudžiauninkams ir dar reikalauja gerai dirbti, jie paversti kyšininkais ir dėl to padaryti bebalsiais. Dabar jau taip: darbas kapitalistinis – atlyginimas socialistinis...
Man tai galvoje netelpa: na, gerai – tegul tam sutvarkyti reikėjo dešimties metų, bet dvidešimt praėjo ir niekas nesikeičia.
– Tai gal jums pačiam vertėtų „eiti į valdžią“?
– Žinot, ginčijosi žemaitis su ne žemaičiu, o tas ir sako: „Norėjot laisvos Lietuvos – dabar ir turit“. Žemaitis tada nustebęs: „O kun tą laisvą Lietuvą mata?..“
Mes tik de jure laisvi, o de facto tebėra visos buvusios struktūros – komunistinės, kagėbistinės. Nors yra pasaulyje valstybių, kur niekada nebuvo sovietinės santvarkos, bet ir ten blogai, nes valdo jas giminės ir klanai. Tik Pietų Amerikos valstybėse šilta, tad čia dar gali būti prasčiau nei ten. Reikia normalios mums valdžios.
Sako, patys tokią išsirinkome... Kartais ir su žmona dėl to susiginčijame, sakau tada jai: ne mes išrinkome, nes rinkomės mažiausiai sugedusį agurką iš dešimties supuvusių, nors mums reikia šviežių pomidorų. Bet kaip juos išrinkti, jei jų neprileidžia balotiruotis? Juk sistema tokia sudaryta, kad sąžiningas žmogus į valdžią neateitų.
Kaip ateity bus, matysim – reikia žmonių daugiau surinkti. O kol kas nėra ko čia vienam į valdžią eiti – nepatempsiu.
– O kaip šiais metais Sausio 13-ąją paminėsite? Ir kur?
– Sausio dvyliktąją važiuojame į Seimą, į konferenciją – užsiregistravau ten dalyvauti, o tryliktąją būsiu Šiaulių renginiuose. Anksčiau ir per vieną dieną visur spėdavome: Sausio 13-ąją iš ryto būdavome Vilniuje, o vakare – Šiauliuose: mūsų pirmoji kuopa visada susirinkdavo prie Savivaldybės šeštą valandą.
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
