Interviu su I. Čiukšyte apie, kaip ji sako, eilinę dieną rojuje ir šauktinių savanorių kasdienybę.
Ką veikėte prieš tapdama savanore?
Daug keliavau, padirbdavau truputį vienur, truputį kitur - bandžiau atrasti save.
Kaip nutarėte tapti savanore?
Prasidėjo šaukimai, o mane visada traukė kariuomenė, nes esu skautė nuo mažens, o dabar jau ir skaučių vadė. Mano visa šeima yra skautai, mano senelis ir dėdė buvo kariuomenėje, tad augau tokioje aplinkoje ir nuo pat mažens buvau aktyvistė. Turiu dar brolį ir pusbrolį šauktinių amžiaus, mes pasitarėme, ir aš jiems pasiūliau savanoriauti, nes vis tiek ateis metas, kai ir juos pašauks, tai geriau dabar atitarnauti, o paskui jau stoti kažkur. Tada sužinojau, kad ir merginos gali būti savanorėmis. Pagalvojau, kad tai puikus šansas, nes vis tiek dar nebuvau išsiaiškinus, ką noriu veikti gyvenime. Tai pagalvojau: kodėl nepabandžius devyniems mėnesiams? Tai atėjau ir pabandžiau – kol kas gerai viskas. Be to, esu didelė patriotė, myliu savo šalį be galo be krašto.
Kokia buvo artimųjų reakcija, ar palaikė jūsų norą tapti šauktine?
Labai visi palaikė, visi sakė, kad man tai labai tiks, nes aš esu ir fiziškai pasirengusi, ir didelė aktyvistė: man reikia aktyvumo gyvenime, negaliu sėdėti prie kompiuterio ar televizoriaus. Visgi nors šeima ir draugai labai palaikė, buvo ir tokių, kurie sakė, kad nenusišnekėjus geriau eičiau vaikų gimdyti.
Na ir koks buvo pirmasis įspūdis, kai atvykote į Ruklą?
Pirmosiomis dienomis buvo labai didelis pasimetimas: visiškai nauja teritorija, naujos taisyklės, visi rėkia, viskas vyksta staigiai, viskas bėgte. Pirmos trys dienos buvo tikrai pakankamai sunkios, bet po to, kai pradedi įsivažiuoti, kai jau turi uniformas, supranti, kaip veikia sistema, tai viskas labai gerai buvo – su kiekviena diena man čia labiau ir labiau patinka.
Keliese apsigyvenote kambaryje?
Mes gyvename 12 merginų viename kambaryje, vaikinai irgi gyvena maždaug po 12 žmonių.
Papasakokite savo dienotvarkę: kada keliatės, ką veikiate, kaip treniruojatės?
Kiekviena kuopa turi savo budėtojus ar tvarkdarius, kurie garsiai rėkia komandas. Tai 5.45 val. būna „kuopa, kelt!“ , ir tu keliesi greitai, rengiesi sportinę aprangą, eini į mankštą, po mankštos eini persirengi, priklausomai nuo tolimesnės dienotvarkės arba imi ginklą, arba ne. Paskui būna lovų klojimai, rytinė higiena, kambario tvarkymas – kambarys visada turi būti švarus, iššluotas, išplautas, dulkių neturi būti jokių, lovos – paklotos idealiai pagal standartus. Tada būna rytinė rikiuotė. Po to tikrina, kaip nusiskutę vaikinai, kaip merginų plaukai surišti, ar neišsidraikiusios, kario batai turi blizgėti. Tada eini pusryčiauti, tada - vėliavos kėlimas, ir tada prasideda diena: būna pratybos, paskaitos, užsiėmimai, sportas. Tada būna pietūs, o po pietų veiklos tęsiasi. Po to būna vakarienė, po to – vakarinis patikrinimas, tada – laisvas laikas, o 9.45 – “kuopa, miegas!”. Tokia mūsų eilinė diena rojuje.
O kiek laisvo laiko per dieną turite?
Apie pusantros valandos. Jo užtenka sočiai. Tas laisvas laikas yra tam, kad pasikalbėtum su šeima, pažiūrėtum televizorių, žinias. Aišku, jeigu yra neįvykdytų užduočių, tada turi vykdyti tas užduotis, atsiskaitinėti savo skolas.
Turite bendrų veiklų laisvu laiku?
Pas mus būna dainorėlių, yra tinklinio komanda, kuopose yra televizija, stalo tenisas, stalo futbolas, kas gitaras turi, tas groja.
Ką konkrečiai darote per pratybas?
Būna šaudymai, taktika– viskas, ką turi žinoti kariai. Taip pat jau į miškus vaikštome, išeiname parai: čia būna žygiai, pratybos, mokomės, kaip išgyventi. Miškuose smagu – gal kam ir šalta, bet prie to reikia prirasti. Be to, kariui šalta nebūna, būna vėsu.
Tai jums turbūt nėra tai fiziškai sunku, nes jūs vis tiek tam ruošiatės, daug sportuojate?
Taip, sportuojame, bet šiuo metu man asmeniškai labai trūksta sporto, kitoms merginoms gal ne. Aš labai esu sportiška, labai mėgstu sportą, bet jo dar bus sočiai, kai baigsis pagrindiniai baziniai kario mokymai. Tada prasidės specialybės mokymai, pratybos.
Kalbėjote, kad, kai tvarkotės, viską reikia padaryti idealiai – pasikloti nepriekaištingai lovą, susitvarkyti kambarį. Kas atsitinka, kai ta tvarka ne taip idealiai išlaikyta?
Būna, kad reikia atsispaudimus ar susilenkimus daryti, nes tai yra mums į naudą, nes tai yra karinis pasirengimas. Pirmomis dienoms normalu, kad ne viską idealiai padarai, juk niekas negimė mokėdamas, bet, jei esi čia prabuvęs du mėnesius, ir tavo lovą randa netvarkingai paklotą, tada jau gauni ausų. Būna, išverčia lovas iš naujo ir turi klotis vidury dienos. Kadangi to nenorime, nes tai atima labai daug laiko, o laikas mums labai svarbus, tai stengiamės susitvarkyti tvarkingai viską.
Kokia yra aplinka tarp jūsų, savanorių, kokie santykiai?
Draugiški. Aišku, čia yra įvairaus plauko žmonės suvažiavę, tai būna visko, būna ir barnių, nes su kai kuriais nesutari. Visos merginos labai šaunios – kuo toliau, tuo labiau susibendraujame.
O vaikinai nesišaipo iš merginų?
Būna, kad ir pasišaipo, būna visko, bet, kadangi aš iš tokių kovinių merginų, kurios fizinius testus išlaiko labai gerai, tai vaikinai nedrįsta šaipytis, nes kai kurie net tokių rezultatų kaip aš nepasiekia. Kai mergina padaro daugiau atsispaudimų, pritūpimų ar greičiau nubėga nei vaikinas, tai kaip jiems jaustis? Jie ir tyli.
Kiek jūs padarote tų atsispaudimų, atsilenkimų?
Čia buvo toks testas, kai per dvi minutes padariau 57 atsispaudimus, per kitas dvi minutes - 76 susilenkimus.
Kas jums labiausiai patinka būnant šauktine savanore?
Man patinka tvarka, man patinka, kad yra viskas sudėliota, tvarkinga, švaru – visa karinė sistema man patinka.
O kas mažiausiai patinka?
Galėtų būti daugiau vegetariško maisto, nes esu vegetarė. Na, jau dabar būna žuvies, daugiau to atsirado. Be to, man trūksta pačių sporto treniruočių. Dar labiau patiktų, kad galėtum grįžti namo tada, kai tau labai reikia, o kol kas mums dar taip nėra – vis tik dar esame naujokai. Grįžimas namo yra skatinamoji priemonė – jeigu tu gerai išsilaikęs testus, tavo rezultatai geri, viskas yra tvarkoje, tavo skatinamoji priemonė ir bus važiavimas namo.
Ar jaučiasi, kad visi šauktiniai yra patriotai?
Labai įvairiai. Sunku dar pasakyti, ne tiek daug tų žmonių pažįsti, labiau savo būrio ir savo kuopos žmones žinai, bet pasiskirstę įvairiai, yra visokio plauko žmonių privažiavę.
Koks amžiaus vidurkis?
Iki 23-24 metų.
Ar galvojate, kad galėtumėte būti karė – dedikuoti tam savo gyvenimą?
Taip. Mūsų jau klausė, ar norėtumėme likti privalomojoje karo tarnyboje po devynių mėnesių, tai mano atsakymas buvo teigiamas. Man čia tikrai labai patinka, labai norėčiau, ir, jei tik bus galimybė, taip ir padarysiu.
Tai atradote čia save – tai, ko ir ieškojote?
Manau, kad taip. Man čia labai patinka.
Kaip manote, ar į šauktinių kariuomenę turėtų būti kviečiamos ir merginos?
Prieš tarnybą pagalvojau, kad būtų visai smagu, kad ir merginas šauktų, bet dabar manau, kad ne. Merginos vis tik yra merginos. Jeigu mergina jaučia, kad ji gali, nori, yra pasirengusi tokiems išbandymams, tada taip, bet šiaip šaukti reikia vaikinus, nes vaikinai yra stiprioji lytis, kad ir kaip bebūtų, o merginos gali būti savanorės. Merginų būna ir stiprių, bet būna ir silpnų labai. Visgi kai išeini į miškus ir turi nešti kuprinę, sveriančią beveik 30 kilogramų, tai ne visos tą gali padaryti. Yra labai silpnų merginų, kurios nelabai tą gali padaryti. Visgi tai yra puikus išbandymas kiekvienai merginai. Daug kas šneka, kad atėjusi į kariuomenę mergina suvyriškėja. Abejoju. Mergina gal pradeda labiau savimi pasitikėti, nes visada mums buvo kalama, kad esame silpnoji lytis. Fiziškai – taip, bet, žinot, kai išeini į miškus ir reikia pragulėti vos ne parą baloje, tai pirmieji pratrūksta ir pradeda verkti vyrai, nes merginos yra daug kantresnės.
Šitie du mėnesiai, praleisti Rukloje, man labai daug davė. Aš pradėjau savimi pasitikėti labiau, nes anksčiau to pasitikėjimo savimi neturėjau tiek daug.
Mano mąstymas, vertybės. Pastebėjau, kas yra iš tikro man svarbu, ko iš tikro pasiilgau. Pasiilgau pasivaikščiojimų po Vilniaus senamiestį su kavos puodeliu arba po Kauno miestą, filmo žiūrėjimo su šeima, pasiilgau atsisėsti ant lovos vidury dienos, nes mums to negalima padaryti. Anksčiau vertinau prabangesnius dalykus – rūbus, batus, moteriškus dalykus. Aišku, ir dabar labai norisi pasipuošti ir susitvarkyti nulūžusius, nudraskytus nagus, nušalusias rankas, bet kažkaip vis tiek pradėjau vertinti rimtesnius dalykus gyvenime, žmones, su kuriais išlikome draugais.
