Tai nemalonus klausimas, nes jis sukelia didelį nerimą – negerą nuojautą, kad iš tiesų mūsų tikrų draugų skaičius yra beviltiškai mažesnis nei norėtume manyti.
Daugiau jokio nerimo. Internetiniai socialiniai tinklai išgelbėjo mus nuo šios savikritiškos analizės, baimę keliančios savikvotos. Dabar galima turėti tuzinus, šimtus, net tūkstančius „draugų“ tokiose socialinėse tinklo svetainėse kaip MySpace, Facebook, Bebo, Orkut ir kitose. Tiesiog spragtelėdami galime „pridėti“ naujų draugų, prisijungti prie draugų ir sudaryti savo „geriausių draugų“ sąrašą.
Iš tikrųjų daugelis socialinių tinklo svetainių labiausiai žavi draugų kaupimu. Nenuostabu, kad viena iš pirmųjų tokių svetainių, įgijusių didelį populiarumą, vadinosi Friendster. Virtualioje narcistiškoje kultūroje mūsų „draugų“ tinklo sudėtis tampa mūsų pagrindiniu tapatybės ženklu. Tai socialinis barometras, kuris pagrindžia savigarbą, suteikia statusą ir įvertina socialinį kapitalą. Tai leidžia mums – jei mes turime daugybę draugų – įsilieti į kibernetinį pasaulį su didesniu pasitikėjimu.
Internetinių draugysčių kritikams socialinės tinklo svetainės tapo virtualiomis vidurinėmis mokyklomis, kurios atkuria siutinančią, kartais net pavojingą psichopolitiką, kuri egzistuoja realiame pasaulyje. Daugelyje svetainių socialiai ambicingi žmonės didžiuojasi savo dideliu „draugų“ tinklu, taip pranešdami apie savo pranašesnius socialinius įgūdžius. Internetinis „draugų“ rinkimo ir demonstravimo ritualas tapo plačiai paplitusia – kai kurie pasakytų iškreipta – obsesija, kuri dominuoja milijonų jaunų žmonių gyvenime visame pasaulyje.
Žodis draugas net tapo veiksmažodžiu. Žmonės praleidžia begalę valandų draugindamiesi (angl. friending) socialinėse svetainėse vykstančiose paklaikusiose, konkurencingose lenktynėse, kad įgytų, išlaikytų ir padidintų tai, ką jie laiko socialiniu kapitalu. Konkurencinis drauginimasis tapo nemalonaus lyginimosi internetine išraiška. Milijonai žmonių prisijungia prie interneto ir pavydžiai tikrina kitų profilius, kad pamatytų, kiek „draugų“ jie sukaupė. Senais laikais vyrai, turintys statusą, pavydžiai kaip „trofėjų“ siekdavo merginų. Šiandien socialinėse tinklo svetainėse geidžiamas laimikis yra „trofėjinis“ draugas. Nebereikia jokio sekso. Daugelis prisikuria visiškai netikrų „draugų“ ir prideda juos prie savo asmeninio puslapio, kad sudarytų populiarumo iliuziją. Šis triukas angliškai vadinamas fakebooking, suklastota registracija. Interneto pasaulyje, jei negalite susirasti tikrų draugų, jūs visada galite jų susikurti.
Internetinių „draugų“ e. proveržis suglumino teismus, kurie akivaizdžiai yra susipainioję dėl virtualaus ir realaus pasaulių socialinės sąveikos atskyrimo. 2008 metų kovą 34 metų britas tapo pirmu žmogumi Jungtinėje Karalystėje, apkaltintu priekabiavimu socialinio tinklo svetainėje. Buvusi Michaelo Hursto mergina Sophie Sladden apkaltino jį priekabiavimu siekiant kontakto su ja Facebook svetainėje. Gindamasis Hurstas Birmingamo teisėjams sakė, kad jis paprasčiausiai „nusiuntė jai elektroninę žinutę, prašydamas draugauti“. Teisėjas sutiko su Hurstu ir atmetė ieškinį, nuspręsdamas, kad jo kontaktas su buvusia mergina buvo nepavojingas, nes Facebook „draugai“ negali būti apibrėžti kaip „draugystė tradicine prasme“. Bet Dillonui Osbornui ne taip gerai baigėsi, kai jis stojo prieš kitą Britanijos teismą. Jis buvo nuteistas savaitei kalėjimo už tai, kad nusiuntė Facebook „draugo“ pasiūlymą savo buvusiai žmonai, nepaisydamas teismo draudimo su ja bendrauti.
Daug kitų santuokinio „persekiojimo“ atvejų nesibaigia areštais, baudžiamosiomis bylomis ir kvietimais į teismą. To priežastis paprasta: vyrai ir žmonos yra savo sutuoktinių kibernetiniai persekiotojai, kai jie dar vedę ir gyvena kartu; paprastai tai daroma norint įsitikinti įtariamu svetimavimu. Sutuoktinio Facebook puslapio šniukštinėjimas, patikrinant „draugų“ sąrašą, yra auganti tendencija su nerimą keliančiomis pasekmėmis. Kaip ir realiame pasaulyje, kai sutuoktinis apibūdina ką nors kaip „tik draugas/draugė“, tai dažnai reiškia daug daugiau. Kartais internetinis sutuoktinių šnipinėjimas gali tapti smurto priežastimi, o tai pasibaigia teismais. 2008 metų gegužę vienas britas buvo nuteistas tris mėnesius lygtinai už tai, kad užpuolė ir sulaužė žandikaulį savo žmonos meilužiui, buvusiam jos vaikinui, su kuriuo ji atnaujino santykius Facebook. Kai 39 metų Stepheno Henshaw žmona Tammy pasakė savo vyrui, kad ji palieka jį, šis žmonos Facebook puslapyje sužinojo apie jos meilės romaną su jaunuoliu Jaku Hamonu. Ji netgi vyko į Normandijos salas romantiškų pasimatymų. Facebook svetainėje apgaudinėtas Henshaw iš Mančesterio nuskrido į Normandijos salas, kad susektų Hamoną. Vėliau Henshaw buvo pripažintas kaltu dėl neteisėto ir tyčinio sužalojimo, bet buvo atleistas nuo kalėjimo bausmės. O štai Jorkšyre buvo rastas nužudytos moters kūnas jos pačios sodo daržinėje; tai nutiko po to, kai ji Facebook puslapyje atskleidė, kad palieka savo vyrą – inžinierių elektriką Gary. Kai buvo aptiktas sudaužytas Tracey Grinhaff kūnas, netrukus policija netoliese surado ir Gary'o kūną su paties pasidarytais galvos sužalojimais. Ši sukrečianti žmogžudystė ir savižudybė įvyko dėl vieno trumpo sakinio Tracey Grinhaff Facebook puslapyje: „Šiuo metu skiriuosi su savo vyru.“ Priblokšti kaimynai sakė, kad Grinhaffai atrodė kaip „puiki šeimynėlė“.
Virtualus „draugų“ susiradimo ir palikimo ritualas iškėlė aktualų internetinio etiketo klausimą. Kaip turėtumėte reaguoti į prašymą būti kažkieno „draugu“, jei atvirai bjauritės tuo asmeniu? Arba kaip sutvarkyti netaktišką „išsidrauginimo“ su kuo nors reikalą? Saulas Hansellas aprašė šį skausmingą patyrimą New York Times išspausdintoje istorijoje, pavadintoje „Jis nenorėjo būti tokiu draugu“. Kažkoks Bobas Masonas, Naujosios Anglijos vaizdo technikos kompanijos vyriausiasis technologas, pakvietė Hansellą tapti internetiniu „draugu“, tačiau vėliau Masono ketinimai pasikeitė. Jis parašė Hansellui: „Tikiuosi, neimsi to į galvą, bet aš šiuo metu perkėlinėju darbo kolegas ir partnerius iš Facebook į LinkedIn. Dėl profesinių interesų nusprendžiau Facebook pasilikti tik asmeninio lygmens santykius. Todėl ketinu pašalinti tave kaip Facebook draugą, bet džiaugčiausi galimybe vėl susisiekti LinkedIn svetainėje.“ Oi, kaip skaudu.
Iš esmės Masonas pasakė Hansellui, kad jis iš tikrųjų nebuvo „draugas“ – jis buvo paprasčiausiai reikalingas kontaktas. Hansellas nepaprastai ramiai sureagavo į šį socialinį pažeminimą. „Niekam nepatinka būti kieno nors atstumtam dėl bet kokių priežasčių, – rašė jis, – bet aš negaliu pasakyti, kad buvau atstumtas kažkieno, ką laikiau savo geriausiu bičiuliu.“
<...>
Socialinis atstūmimas yra mažiau rizikingas, jei priklausote internetiniams socialiniams tinklams, kur lojalumas ir pasitraukimas yra prieinami. Pasaulis mažas, net kibernetinėje erdvėje. Ir todėl privalome turėti nuoširdžią paskatą išlikti lojalūs ir plačiai atvertas išėjimo duris, jei nuspręstume pasitraukti.
Ištrauka iš Matthew Fraser ir Soumitra Dutta knygos „Mano virtualieji aš“ (leidykla „Eugrimas“), skyriaus „Nepažįstamųjų geranoriškumas: ryšiai, kurie susaisto“.
