Neabejotina , kad Sausio 13-oji amžiams įrašyta Lietuvos laisvės istorijoje – tai diena, užsklendžianti visą herojiškąjį, okupacijų ir išsivadavimų šimtmetį, jį vainikuojanti ir įprasminanti tautos laisvės žygį. 1991 metų Sausis – nuotraukose, daugelio atmintyje, liudijimuose. Tai dienos, kurių prasmės turi mokytis jaunoji nepriklausomybės karta.
Tai dienos, kurios tapo ( o gal turėjo tapti) riba, skiriančia vergovę ir laisvę, vergą ir pilietį, pažeminimą ir orumą, nuolankumą ir pasididžiavimą savo valstybe, savo laisve. Tai dienos, kurios į istorijos sąšlavyną turėjo nušluoti mūsų nemeilę, nepagarbą savo valstybei, tautai, artimui, netikėjimą savo žemės ateitimi –tai mūsų dvasinio apsivalymo ir atgimimo laikas: aklųjų - praregėjimas, negirdinčiųjų – atkurtimas, paklydusiųjų – sugrįžimas.
Žmonių , apgynusių savo valstybę, dvasia suvešėjo kūryba, kasdieniu darbu, pasiaukojimu – sužydėjo paprastų piliečių laisvė gyventi oriai ir išdidžiai. Užgulė rūpesčiu išgyventi, nepasiduoti, nedejuoti. Guodė rytdienos viltimi. Budėjimą prie laisvės medžio vėliau pakeitė atsakomybė už save ir saldžių vaisių vilionė bėgančio laiko kasdienybėje.
Tos dienos yra įpareigojančios dabarties politikams, kartais visai nebejaučiantiems Sausio 13-osios nubrėžtų gairių. Žinoma, keista (arba suprantama), kad tie patys politikai, kurie tada iš Maskvos vežėsi nepriklausomybės atkūrimo moratoriumo (sustabdymo) idėją, šiandien, deja, važiuoja kovoti ne už teisingumą Sausio 13-osios byloje, o, regis , peržengdami savo kompetencijos ribas, grįžinėja ten ne tik kokių pseudotitulų priimti, bet ir imasi keistų pasižadėjimų tai pačiai Maskvai. Stebina ir kitkas: gajus dar vasalo jausmas tautoje, kai imame lankstytis tariamiems Lietuvos gelbėtojams, atklydusiems iš Rytų, o iš tikrųjų įžūliems sukčiams, ar tiems, kurie yra mokomi ir maitinami tos pusės resursų. Ar niekaip neišsprendžiame kokių nors kagėbistų ir rezervistų problemos, tarsi jie nebūtų okupacinio režimo atstovai ir patikėtiniai. Klydę ir nepraregėję, nesuprantantys tos ribos, tos laisvės sienos, kurią nužymėjo tų dienų didvyrių kraujas ir mūsų valia, ryžtas ir apsisprendimas. Sausio 13-oji reikalauja teisingumo, primena mūsų politikams jų skolas, nepadarytus darbus, primena, kad teisingumas ir tiesa turi būti neginčijami, reikalauja iš mūsų kiekvieno pilietinės atsakomybės už tas vertybes ir idealus, dėl kurių stovėta Baltijos kelyje, dėl kurių be jokio išskaičiavimo budėta Sausio žvarboje.
Tikėkime, kad Sausio 13-oji negrįžtamai nubrėžė ribą tarp Vakarų ir Rytų, kad mes, būdami euroatlantinių organizacijų nariai, esame šiandien kur kas saugesni, negu tada, kai beginkliai stojome prieš okupanto tankus ar jo automato vamzdį, kai buvo daug nežinios dėl ateities. Šiandien esame aiškiame demokratijos ir laisvės kelyje. Sausis galutinai įtvirtino Lietuvos nepriklausomybę. Simboliška, jog anų dienų naujagimiai, šiandien šešiolikmečiai, į rankas gauna piliečio pasus ir pareigą būti savo valstybės bendrakūrėjais.
Istorija yra nuolat besiveržianti į ateitį , todėl jos kasdien reikia mokytis, ją kartoti .
„Balso.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
