Tuo metu, pasak merginos, vientisas tūrinis veltinis atrodė kone magiškas. „Nuolat keliaudavau pro vieną vitriną, kurioje gulėjo ryškios geltonos šlepetės. Užsimaniau išmokti šio amato, labai knietėjo pabandyti, – sakė „Musių musės“ įkūrėja. – Po pirmųjų bandymų sulaukiau šeimos narių bei draugų prašymų suvelti ką nors gražaus. Taigi viskas vyko savaime, organiškai.“
Dirbtuvių ypatumai
Pirmuosius veltus mažuosius bačiukus dėvėjo jos jaunesnioji Elžbieta. „Dabar juos saugau pasidėjusi. Kartais dukros pasipuošia kokia sege ar pakabuku, bet tai nėra dėsninga. Retai spėju suvelti ką nors specialiai savo šeimai. O šiaip penkerių Uršulė su beveik trejų Elžbieta noriai puola padėti, ypač kai prašau to nedaryti. Kartais jos savarankiškai patrumpina batukų raištelius, nes matė, kad mama taip daro, – savo darbo dirbtuvėse ypatumais dalijosi K. Žvirblė. – Turiu leisti šen bei ten patrinti, pakočioti, padaužyti. Tada galbūt išmesti į šiukšlinę. Smagiausia mano merginoms prisigaminti daug muilo putų ir jose panardinti rankytes.“ Paklausta, kaip kilo idėja savo verslą pavadinti „Musių muse“, K. Žvirblė pradeda juoktis. „Tai toks žodžių žaismas. Mat „muse“ angliškai reiškia mūzą. Žodžiu, ta musė tokia šiek tiek kūrybinga ir šaunesnė už įprastas muses. Man kažkodėl labai norėjosi lietuviško pavadinimo su lietuviškais rašmenimis, bet ir užsieniečiams nesinorėjo skambėti kaip „bla bla bla“, – kalbėjo kūrėja.
Pasak jos, sunkiausi buvo patys pirmieji žingsniai: Kotryna net nenori prisiminti, kiek išbandyta netinkamas vilnos, kuri nesivėlė, nesitraukė ir dažė rankas. „Didžiausias stresas prasidėjo, kai reikėjo dirbti pagal užsakymus. Laikydavau kumščius, kad tik šlepetės spėtų nuskristi į Niujorką ir laiku atsidurtų po eglute, – pasakojo K. Žvirblė. – Yra tekę velti netgi grįžus namo po to, kai sutikome Naujuosius. Tiesiog negalėdavau dirbinių palikti nebaigtų, negalėdavau ramiai užmigti. Dabar irgi visaip būna, tačiau mane gelbsti patirtis.“
Klientai – skirtingai priekabūs
„Pirkėjas? Tai dovanų ieškotojas. O dar dažniau – ieškotoja. Pastebėjau, kad kūdikių batukus dažnai užsako savų vaikų dar neturinčios moterys ir juos dovanoja draugių, sesių, giminaičių naujagimiams. Šlepetes dovanoti taip pat mėgsta dažniau moterys, nors pasitaiko ir vyrų. Šie renkasi atsargiau ir kruopščiau, jiems labiau rūpi, ar dovana patiks mylimajai, – patirtimi dalijosi K. Žvirblė. – Nors esu turėjusi klientą italą, vyresnio amžiaus gydytoją, kuris sau įsigijo tikrai moteriškas šlepetes su susukta purpurine gėle. Žinoma, veltinius perka ir mamos, jos mėgsta mažyčius batus.“
„Musių musės“ įkūrėja sako atvirai – taip, lietuviai mėgsta derėtis. „Bet vienareikšmiškai sunku spręsti, nes per visą laiką, kai gaminu veltinius, kinta ir mano veltiniai, ir klientai. Tačiau kiekviena tauta turi savo bruožų. Amerikiečiai perka laisva ranka, britai gali būti priekabūs, vokiečiai – daug apžiūrinėti, svarstyti ir nepirkti, kinai gali būti įsakmūs ir atvirai reikšti pageidavimus dėl gaminimo greičio, – vardijo K. Žvirblė. – Mūsų gaminių „arkliukas“ yra tai, kad kol kas esame palyginti pigūs. Natūralu, kad ir vietinė rinka pigesnė.“
Archeologijos studijas baigusi mergina prisipažįsta sau nuolat kartojanti, kad vėlimas yra archajiška tekstilės gaminių technika. „Bet aš nebandau velti archajiškais būdais, nors žinau, kad yra tuo užsiimančių“, – pečiais traukė K. Žvirblė. „Mūsų veltinis, kaip jį suprantame dabar, yra modernus. Iš tiesų būtų įdomu sužinoti, kokią vilną vėlė ir verpė mūsų protėviai. Gaila, tekstilė nėra ta medžiaga, kuri ilgai išlieka. Kita vertus, archeologas, kaip žmogus, tam tikra prasme kapstantis šiukšlynus, turėtų džiaugtis, kad ši medžiaga suyra. Mes po savęs ir taip visko per daug paliksime“, – šypsojosi archeologė.
Rankdarbių renesansas
„Mąstyti apie savo verslą globaliau“, – dar vienas patarimas iš K. Žvirblės. „Mes išgyvename žavius laikus, kai vieną dieną tavo gaminį gali nusipirkti kaimynas, o kitą – skubėsi į paštą siųsti į tolimąją Kiniją. Taip, į Kiniją, ir visai ne todėl, kad jį kas nukopijuotų, – svarstė „Musių musės“ įkūrėja. – Lietuvės nagingos, jos tikrai mėgsta pasigaminti ką nors pačios, todėl vertina kruopščiai atliktus darbus. O, tarkim, amerikietės gali lengva ranka pirkti kreivus gaminius, kad tikrai matytųsi, jog tai rankų darbas.“
Tačiau, pasak K. Žvirblės, nereikia įsivaizduoti to vadovėlinio lietuvės paveikslo, kuriame ji viską daro, o užsienietės – ne. „Kalbant apie tą pačią vilną, lietuvės apskritai kone pamiršusios verpimą, o vokietės, amerikietės, australės verpia ir parduoda rankų darbo siūlus, pačios dažo vilną. Iš tiesų verpimas yra prabangus malonumas, vien naujas ratelis kainuoja kaip gera siuvamoji mašina, – kalbėjo kūrėja. – Manau, kad dėl interneto rankdarbiai šiuo metu visame pasaulyje išgyvena renesansą. Ne tik dėl galimybės parduoti į bet kurį pasaulio tašką, bet ir dėl galimybės mokytis vieniems iš kitų, lygiuotis vieniems į kitus, augti.“
