Sunku komentuoti tai, kas taip absurdiška ir šlykštu. Vaiko prievartavimas visos Lietuvos akivaizdoje, aukščiausiai valdžiai nusisukus, o daliai žiniasklaidos bandant įteigti, kad taip ir turi būti, - didesnė trauma nei svetimos kariuomenės įsiveržimas.
Tada imi tikėti, kad tikrasis smurtautojų taikinys buvo ne mergaitė. Tikrasis taikinys buvo ir yra visuomenė. Mes. Visi tie, kurie nori gyventi laisvai, demokratiškai ir be baimės.
Apatinėms grandims siautėjant aukščiausia Lietuvos valdžia vėl buvo „ne prie ko“. Klausimas KAS VALDO VALSTYBĘ? ir toliau lieka neatsakytas.
Tai labai panašu į situaciją, kurioje „ne prie ko“ buvo mama, kai pedofilas, kaip užfiksuota teismui pateiktuose liudijimuose, prievartavo jos vaiką. Šie liudijimai, remiantis pasauline teismų praktika, jau negalės būti paneigti, tačiau irgi gali likti „ne prie ko“.
Manipuliacijų teise ir viešąja nuomone mastas toks stulbinamas, kad negali patikėti gyvenantis laisvoje šalyje.
Štai tik keletas detalių. Daržove paverstą mergaitę išvežus į nežinią, pamatyti ją leista ne kuriam nors artimųjų ar pasipiktinusiųjų atstovui, o saviems prievartos šalininkams. Jų komentarus verta išsaugoti mūsų politinio „elito“ nužmogėjimo istorijai.
Mergaitę aplankė dvi „brandaus amžiaus moterys“, aršios propagandinio karo aktyvistės. Tai įgaliota Kėdainių kunigaikštystės atstovė, teismuose „pakabintos“ Darbo partijos vicepirmininkė Virginija Baltraitienė ir konservatorė Vilija Aleknaitė Abramikienė. Kodėl kaip tik jos, lengva atspėti. Abi buvo Editos Žiobienės ir amoralios nesikišimo politikos šalininkės.
Tas pats Kėdainių teismas priėmė ne tik skandalingus sprendimus Garliavos mergaitės byloje, bet ir buvo nuteisęs Viktoro Uspaskicho apsaugos viršininką, kuris drįso duoti parodymus prieš savo bosą. Visa laimė, kad bylą išnagrinėjęs JAV teismas atsisakė išduoti sąžiningą lietuvį jo gimtosios šalies „teisingumo“ sistemai susidoroti.
V. Aleknaitė – atskira įdomi istorija. Per visą pedofilijos skandalą savo frakcijoje Seime ji aistringai gynė /Laimutę Stankūnaitę. Gynė nesibodėdama klastos, melo. Net kelis kartus per posėdžius ir privačiai aiškino kolegoms niekur nesikišti, nes Valstybės saugumo departamentas (VSD) turi medžiagos, kad Neringos Venckienės pusėje veikia Lietuvai priešiškos struktūros. Pasitikrinus paaiškėjo, kad jokios tokios medžiagos nėra. Tiesa, viešumoje V. Aleknaitė vengė atvirai rodyti savo poziciją.
Policijos generalinio komisaro Sauliaus Skvernelio teigimu, atstovai pažiūrėti mergaitės buvo parinkti pirmininkės Irenos Degutienės ir pačios L. Stankūnaitės. Tad iš kur politiškai nebrandi moteris galėjo žinoti, kad kaip tik šios dvi Seimo narės yra tinkamiausios atlikti propagandinį darbą?
Taigi akivaizdu, kad situaciją kontroliuoja ir juodųjų technologijų informacinį karą prieš visuomenę kariauja sunkiai įvardijamos slaptosios jėgos. Kas jos?
Visuomenė turi pagaliau sužinoti tiesą. Net jei aukščiausia valdžia jos nežino. Tai ne pasiteisinimas. Tai tik įrodymas, kad visa ta valdžia yra „ne prie ko“ ir todėl pavojinga. Tamsos jėgos bando paversti daržovėmis visą visuomenę, kaip tą vargšę mergaitę, kuri buvo brutaliai išplėšta iš gimtųjų namų, įsupta į antklodę ir nuraminta vaistais, tarsi koks santvarkai pavojingas sovietų disidentas.
Dar gerai, kad mergaitę grobęs advokatas Černiauskas yra ne tik nusikaltėlis, bet ir didelis kvailys. Pagal jo (?) iš anksto suregztą planą, vaistų paveikta mergaitė, buvo filmuojama ir bandoma rodyti, kaip laiminga. Tačiau taip nusikaltėliai demaskavo patys save. Visuomenė gavo įrodymą, kokiais kagėbistiniais metodais dirba nužmogėję veikėjai.
Baisiausia, kad visa ši fizinė ir psichinė prievarta buvo vykdoma valstybės vardu. Ir tai atliko jau nebe teisminės, o vykdomosios valdžios atstovai. Todėl ne tik atitinkami ministrai, bet ir pats premjeras turi prisiimti atsakomybę.
Juolab šitas žiaurus antpuolis buvo pakartotinis. Jeigu aukščiausi vykdomosios valdžios pareigūnai būtų tinkamai įvertinę ir pasmerkę kovo 23 dienos prievartą, gegužės 17 dienos tragedija nebūtų įvykusi.
Sunkią atsakomybę ir kaltę turi prisiimti ne vien storaodis cinikas premjeras, bet ir visa jo partija. Sąžinę turintys TS-LKD nariai privalo trauktis iš tokios partijos, arba stoti šalia Vytauto Lansbergio, kitų neabejingųjų ir kartu pasipriešinti moralės erozijai, o drauge ir politinės nuovokos stokai.
Iš vadinamojo Stokholmo sindromo, negebėjimo priešintis prievartai iki galo dar nepasveikusią visuomenę vėl bandoma gniuždyti represinėmis priemonėmis. Tai ne vien brutalus teisėtvarkos ir teisėsaugos elgesys, amoralūs teismo sprendimai, antstolių siautėjimas. Tai ir politinė valdžioje esančiųjų nuostata, kad visuomenė yra kvaila, nebrandi ir todėl elgtis su ja reikia, kaip su mažu vaiku. Taigi, kai reikia ištraukti dantį, sutikimo gali ir neklausti. Pasirinkimas vienas: „dabar ar po minutės“.
Atrodo, kad ne tik vargšei išprievartautai mergaitei, bet ir visai su neteisingumu nesitaikstančiai visuomenei duota tik viena laisvės minutė. Pasirinkimas trumpas: dabar arba niekados.
Ar mūsų visuomenė ras savyje jėgų pasipriešinti dabar? Pakilti į tikrą ir švarų pilietinio nepaklusnumo žygį? Atnaujinti visą politinę sistemą?
Juk valdžia, kuri šitaip elgiasi su vaiku ir su visuomene, yra amorali. Tokia valdžia antikonstituciška. Ji nėra legitimi. Ir vienintelis kelias išsivaduoti – pakeisti tokią valdžią taikiu būdu.
Kitaip visi mes būsime daržovės ant kažkieno pietų stalo.