Jei turėčiau tokius šaltus nervus kaip mūsų Vyriausybė ir Seimas, būtų lengva gyventi. Žurnalistų dėka šį tą sužinome apie peštynes aukštesniuosiuose valdžios sluoksniuose. Tačiau kas galėtų pasakyti, kur šiuo metu šalis vairuojama?
Įsisukus į kasdieninių įvykių verpetą atrodo, kad viskas daroma teisingai: Vyriausybė derasi dėl "Mažeikių naftos", Seimas rūpinasi savo kanceliarijos darbu ir domisi Petriku. Praėjusią savaitę paaiškėjo, kad ministras pirmininkas A. Brazauskas Kauno zoologijos tigrų padėtį išmano geriau negu pats zoologijos sodo direktorius. Valdovų rūmai kyla lyg ant mielių, ir net vidaus pulkus nepamiršta atitraukti nuo Turniškių.
Viskas vyksta pagal tą pagarsėjusį posakį: Seimas nedirba, vadinasi, tauta gali miegoti ramiai, nieko bloga jai negali nutikti. Teismų darbu Seimas, matyt, patenkintas, todėl reformą stumia prezidentas. Savivaldos reformai visiškai pasiruošta, tačiau "trūksta politinės valios". Labai panašu, kad su panašia sėkme bus vykdoma ir aukštojo mokslo reforma. Sveikatos ir socialinės apsaugos reformos, kaip suprantu, tyliai tyliai ir įvykdytos (?). Politinė kraujo apytaka ėmė smarkiau kunkuliuoti opozicijai rengiant interpeliaciją Seimo pirmininkui A. Paulauskui. Frakcijos kviečia įvairius posėdžius, žodžiu, laukia įtemptas "darbas", nė kiek neabejoju, pagimdysiantis naujų politinių televizijos "žvaigždžių".
Tuo tarpu, man rodos, padėtis Lietuvoje ganėtinai dramatiška. Nenoriu piršti palyginimo su skęstančiu "Titaniku", nes kranksėtojų noriai klausomasi, bet jie nemėgiami. Nenorėčiau piešti ir automobilio, kurio sugedęs ir vairas, ir stabdžiai, ir kuris rieda nuokalnėn, link... Ne - tačiau kartais darosi nejauku, o olimpinė vyriausybės ramybė bent jau man ramybės neįkvepia. Italijos premjeras S. Berlusconis yra pasakęs, kad keldamas šalies ekonomiką jis dirba taip sunkiai kaip Jėzus Kristus. Gal mūsų vyriausybei sekti šiuo pavyzdžiu nederėtų, bet...
Man išties nejauku, kad dešimtadalis Lietuvos jau sutirpo, nubyrėjo. Pats savaime šis faktas man nekelia jokio džiaugsmo, nes kaip ir visi įsivaizduoju, kad tauta turėtų būti ir gausesnė, ir labiau susitelkusi. Kitas dalykas, kad tai neišvengiamai turės skaudžių ekonominių ir socialinių pasekmių. Jos jaučiamos ir dabar, o tolimesnėje ateityje smogs kaip reikiant.
Manau, šio komentaro skaitytojams nereikia priminti, koks bus tų socialinių ir ekonominių pasekmių mechanizmas. Čia man peršasi kitas palyginimas. Neseniai teko lankytis žinomo Vidurio ir Rytų Europos politikos ir kultūros tyrinėtojo (beje, šiuo metu ir europarlamentaro) G. Schöpflino paskaitoje. Jis prasitarė, kad prieš trejetą ketvertą dešimtmečių Vakarų Europa atkakliai ir kategoriškai kratėsi klausimo, kaip gi seksis integruoti kviečiamus iš menkiau išsivysčiusių šalių kitos kultūros emigrantus. Vyravo požiūris - mums reikia darbo jėgos, šiuo momentu emigrantų įtaka ūkiui pozityvi, o kai problema iškils, kažkaip ją išspręsime. Tačiau panašiais atvejais rytojus visada išaušta sparčiau, nei tikiesi, o tas miglotas "kažkaip" savaime nepavirsta aiškiais ir gražiais atsakymais... Ši Lietuvos vyriausybė džiaugiasi dėl nedarbo mažėjimo. Problemas "kažkaip" spręs kitos vyriausybės dalindamos labdaringą sriubą senukų armijoms.
Didesnė Lietuvos pusė skyla ir eižėja mūsų akyse. Atotrūkis tarp didžiųjų miestų ir atokesnės provincijos didėja septynmyliais žingsniais. Vienam gyventojui tenkančių pajamų skirtumas tarp Vilniaus apskrities ir skurdžiausių apskričių per dešimtmetį padidėjo nuo 200 iki 600 litų, bet tai toli gražu neatspindi tikrosios padėties. Statistikos departamentas panašius duomenis pateikia tik skirstydamas pagal apskritis, tačiau į Vilniaus apskritį patenka ir keli skurdūs rajonai. Taip užtušuojama tikroji padėtis. Suskaičiuoti išvykstančiųjų taip pat niekas net nemėgina. Gal iš tiesų - geriau tikrosios padėties nežinoti, tada ne taip baisu?
Žmonių pajamos toli gražu nėra pakankamos, o ypač tai ryšku sulyginus su neįtikėtinais kai kurių valstybės tarnautojų atlyginimais. Aišku, tų, kurie daug uždirba, yra vienetai, ir nurėžus jiems algas visų ištroškusių nepagirdysi, o alkanų nepavalgydinsi, tačiau svarbus ir moralinis aspektas - nepaisoma sanglaudos, piliečiai traktuojami nelygiai. Juo labiau, kaip rodo atsitikimas su Seimo leidyklos direktoriumi, net sumažinus atlyginimą tris kartus noras darbuotis nepraeina. Maži atlyginimai susiję su menku darbo našumu. Du Lietuvos rodikliai blogiausi Europoje - pramonė atitinkamam produkcijos kiekiui sunaudoja daugiausia elektros (tai rodo, kad įmonės pasenusios, nemodernizuojamos, nenaudoja mokslo pasiekimų), taip pat sulaukiame mažiausiai tiesioginių investicijų, skaičiuojant vienam gyventojui.
Problemos aiškios ir konkrečios. Gal Vyriausybę pažadino ateinanti ES struktūrinių fondų parama? Juk tai tarsi iš dangaus nukritusi galimybė atlikti būtiniausius darbus.
Praėjusią savaitę buvo surengta konferencija aptarti struktūrinių fondų panaudojimo klausimus, kurioje savo nuomones apie vyriausybės pasirinktą lėšų panaudojimo strategiją ir taktiką išdėstė vyriausybės atstovai, žymiausi šalies mokslininkai ir ekspertai (http://www.visuomenei.lt/?c=3&s=1).
Vyriausybė žada sparčiai gerinti sąlygas investuoti, dirbti ir gyventi Lietuvoje, kad ūkio augimo teikiama nauda pasiektų visus Lietuvos gyventojus. Iškeliami trys tikslai: spartinti šalies ūkio plėtrą, kurti darbo vietas, didinti socialinę sanglaudą.
Apie šias vyriausybės pastangas ekspertai pareiškė įvairių pastabų: vieni kalbėjo, kad struktūrinių fondų panaudojimo dokumentas parengtas profesionaliai, kiti dėstė nuomonę, kad tai viso labo ideologiniai tauškesiai, neturintys konkretaus turinio ir nesusieti su konkrečia visuomenės raidos situacija.
Krito į akį tai, kad dauguma ekspertų kaip svarbiausius įvardijo tuos pačius visuomenės skaudulius: emigraciją, didėjančius regioninius skirtumus, menką mokslo indėlį pramonėje ir to pasekmę - mažą darbo našumą. Dauguma ekspertų sutarė ir dėl to, kad tokių prioritetų vyriausybės planuose panaudojant ES struktūrinių fondų paramą nėra. Vyriausybė išvis nesuformulavo jokių prioritetų. Taigi turime tik ganėtinai abstrakčius "teisingus" tikslus, kurių įgyvendinimas ištirpsta miglose.
Nesunku suprasti, kaip tai įvyko. Struktūrinių fondų lėšos pirmiausia buvo dalijamos tarp partijų, paskui tarp ministerijų, vėliausiai - tarp garsiau ir tyliau rėkiančių. Galų gale sudėtingas pasjansas išdėliotas, pusiausvyra pasiekta net trijose plokštumose ir įvilkta į profesionalų reprezentacinį rūbą... O kur pačios vyriausybės strategija, vizija, pozicija, kuri būtų ginama? Ką konkrečiai pasieksime, kuriuos skaudulius apgydysime, kurion pusėn pasistūmėsim įsisavinę struktūrinių fondų paramą?
Žvelgiant į šios dienos vyriausybę atrodo, kad kvailesnį klausimą sunku sugalvoti.
Turite klausimų, idėjų, komentarų? Rašykite ([email protected]) mums.
