Tęsiasi spektaklis, susijęs su kontroversijomis dėl Vilniaus mero ir liberalcentristų vadovo A. Zuoko. Ne, tai ne paprastas spektaklis, o ekscentriški cirko numeriai - tiems, kurie domisi faktinėmis šios dienos naujienomis. Kitaip pažiūrėjus - tai ištisa epopėja, žmogiškoji komedija.
Susikovė dvi pozicijos: principai iš vienos pusės ir prisitaikymas, naudos trupinių rankiojimas iš kitos. Nugali, žinoma, pastaroji. Tačiau gerai, kad daugeliui ši situacija atrodo absurdiška. Gal tai reiškia, kad dar nesame perdėm sugedę.
Tuo tarpu jau svarstom, kokius miestų ir miestelių merus norim matyti ateityje. Seimas po pateikimo pritarė Konstitucijos pataisos projektui, kuri leistų įteisinti tiesioginius mero rinkimus (http://www.omni.lt/index.php?base/z_312318). Ar būdamas tiesiogiai išrinktas meras jaustų didesnę atsakomybę? Ar vietinė valdžia įgytų daugiau svorio? Vykdydami savivaldos reformą kartu turim galvoti ir apie tai, nes kitu atveju ji neturi prasmės.
Taigi A. Zuoko reikalai. Praėjusią savaitę Aukščiausiasis Teismas trečiadienį patenkino Generalinės prokuratūros skundą ir grąžino Vilniaus apygardos teismui iš naujo nagrinėti sostinės mero Artūro Zuoko ir įmonių grupės "Rubicon group" atstovų baudžiamąją bylą susijusią su mero rinkimais (http://www.omni.lt/index.php?base/z_312549). Tėvynės sąjungos frakcijos seniūnas Vilniaus miesto savivaldybėje K. Masiulis pakvietė sudaryti naują sostinės valdančiąją koaliciją, paliekant nuošalyje liberalcentristus (http://www.omni.lt/index.php?base/z_311946). Tačiau čia paaiškėjo keistas dalykas: patys konservatoriai, kaip aiškina Naujosios sąjungos atstovai, oficialiai dar nėra pasitraukę iš valdančiosios Vilniaus miesto koalicijos. Po susitikimo su K. Masiuliu Naujosios sąjungos frakcijos seniūnė Vilniaus miesto taryboje A. Baranauskienė pareiškė, kad socialliberalai negali priiminėti skubotų sprendimų neturėdami aiškios ateities vizijos (http://www.omni.lt/index.php?base/z_313006). Tai irgi keistoka: o ko tada eita į savivaldybę, jei neturima vizijos? Tuo tarpu nuo konservatorių frakcijos atskilę trys Tarybos nariai A. Čiučelis, J. Endriukaitis ir A. Šaltenis įkūrė Liberaliojo konservatizmo frakciją (http://www.omni.lt/index.php?base/z_312583). Bijau, kad žodis "liberaliojo" frakcijos pavadinime šiuo atveju reiškia ne ideologiją, tiesiog paramą Vilniaus merui. Priešingi procesai vyksta Kauno savivaldybėje - 4 Tarybos nariai, protestuodami prieš partijos pirmininko A. Zuoko veiksmus, pasitraukė iš valdančios liberalcentristų frakcijos ir žada įkurti Liberalios politikos frakciją (http://www.omni.lt/index.php?base/z_312969). Čia žodžiai "liberalios politikos" taip pat reiškia ne ideologiją, o daugiau nepritarimą A. Zuokui. Taigi atrodytų, kad Lietuvoje sparčiai daugėja įvairių liberalizmo atmainų, tačiau iš tikrųjų liberalizmo beveik nebeliko. Liberalams naikinant vieniems kitus, partijos reitingai yra katastrofiškai smukę.
Kaip jau minėta, Seimas praėjusią savaitę padarė pirmąjį žingsnį įteisinant tiesioginius merų rinkimus. Aš, kaip ir jūs, nekantriai laukiu Vilniaus mero rinkimų, kuriuose susigrums A. Zuokas ir R. Paksas. Amžiaus grumtynės, tiesa? O kas gali įsiterpti trečias? Nejaugi dabartinis vicemeras, A. Zuoko ginklanešys socialdemokratas G. Paviržis? Gal panorės kandidatuoti buvęs vicemeras konservatorius, A. Zuoko kritikas Nr. 1 K. Masiulis.
Įteisinus tiesioginius merų rinkimus, galbūt būtų apmalšinti beprasmiški ir dažnai apgailėtini politiniai žaidimai savivaldybėse. Kita vertus, šio žingsnio kritikai teigia, kad tai atvertų duris rinkėjų smegenų plovimui ir jų papirkinėjimui, vienvaldystės įsigalėjimui savivaldybėse. Sakoma, kad vieną žmogų nupirkt lengviau negu visą tarybą. Jeigu taip, tai reiškia, kad nepasitikėjimas ir korupcija žlugdo reformas ir suteikia pretekstą didesniam valdymo centralizavimui. Tačiau ar to reikia šių dienų Lietuvai?
Pripažinkime, šiuo metu savivaldybėms tenka antraeilis vaidmuo. Viena vertus, jomis nepasitikima. Apribojus jų funkcijas, savivaldybės tampa neveiksnios. Kita vertus, kai savivaldybės nesijaučia esančios savos teritorijos šeimininkės, išplaunama atsakomybė - gera terpė veistis įvairiems "šešėliams". Bijau, kad čia esama ydingo rato požymių: savivaldybių silpnumas laikomas jų yda ir pretekstu jas dar labiau spausti bei kontroliuoti. Išdava - centralizuota, hierarchine struktūra pagrįsta valstybė, kurioje karaliauja džiunglių įstatymai: kas užkopęs bent vienu laipteliu aukščiau, tarsi įgyja teisę valdyti, žeminti, murdyti žemiau stovintį. Galios centras šiuo metu - tik vyriausybė, o "mažieji" iš savivaldybių prieš ją stovi susigūžę su ištiesta ranka (tam tikra išimtis tik stambiųjų miestų savivaldybės, tačiau ir čia daug kas priklauso nuo valdžios malonės). Didžiausia savivaldybėms skiriamų lėšų suma - joms pavestoms funkcijoms vykdyti, o tai reiškia, kad savarankiškai savivaldybės šių lėšų valdyti negali, sudarydamos biudžetą jos pačios paskirsto tik labai mažą pinigų dalį. Žemės reformą vykdo apskritis, ji skirsto ir žemės sklypus. Dar keisčiau, kad savivaldybės finansinė padėtis nepriklauso nuo jos teritorijoje veikiančių įmonių veiklos rezultatų. Lėšas savivaldybėms skiria vyriausybė pagal neaiškią, neskaidrią, subjektyviai interpretuojamą schemą. Jos pakeisti ir praskaidrinti neįmanoma, nes bet kuriai valdžiai patogiau turėti priklausomas, paklusnias savivaldybes.
O gal tokia tvarka teisinga? Gal vyriausybė turi turėti dar daugiau galių, nes paliktos be priežiūros savivaldybės tik ir taikosi užsiimti nešvariais darbeliais? Štai pastaruoju metu plačiai pateikiamas pavyzdys: Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė R. Baškytė teigia, kad per penkerius metus Neringos savivaldybė patvirtino 110 detaliųjų planų, iš kurių kas antras neatitinka įstatymų. Aišku, visa tai vyko ne be apskrities ir Kuršių nerijos nacionalinio parko vadovybės žinios. Palangos savivaldybė nuolat kaunasi su savais verslininkais. Skolose paskendę Trakai užsimanė golfo laukų - pasipiktinusios, kaip jie išdrįso apie tai pagalvoti, sulėkė keliolika valstybės tarnybų. Kupiškio savivaldybė, atrodo, bus pasirodžiusi ir naivi, ir patikli - patikėjusi ne visai aiškios reputacijos verslininko išvedžiojimais šių metų balandį patvirtino beveik fantastinį projektą, pagal kurį Kupiškyje turėtų būti pastatyta moderni žemės ūkio produkcijos perdirbimo gamykla, geležinkelio terminalas, logistikos centras, įkurta 7 tūkstančiai naujų darbo vietų - iš viso žadama 1,5 mlrd. litų investicijų. Kur dar savivaldybės nueis, jei joms atriši rankas?
Iš vienos pusės - nepasitikėjimas, iš kitos - nekompetencija, korupcijos požymiai. Bet juk tas pats visoje valstybėje, nuo vienos pusės iki kitos, nuo viršaus iki apačios. Elitas trypia "runkelius". Vilnius klesti apleidžiant provinciją. Darbdaviai be gailesčio spaudžia darbuotojus, sunkia iš jų paskutines sultis. Darbuotojai nelieka skolingi - neseniai atliktas tyrimas atskleidė, kad Lietuvos darbuotojai mažiausiai lojalūs savo įmonėms regione (http://www.omni.lt/index.php?base/z_310388). Sunkiai įveikiama kastų sistema susiklosčiusi moksle, medicinoje. Pažiūrėkite, kokie policijos vadovų, o kokie eilinių policininkų atlyginimai. Valdininkas Lietuvoje - ne žmogaus pagalbininkas, ne paslaugų tiekėjas, o vis dar viršininkas, prieš kurį eilinis pilietis, išlaikantis valdininką savo sumokėtais mokesčiais, tose pačiose savivaldybėse turi beveik keliaklupsčiauti, kad gautų paprasčiausios informacijos. Homo homini lupus est, žmogus žmogui - vilkas, yra pasakęs Plautas. Tarybinės kariuomenės "diedovščinos", tarybinių lagerių ir zonų bendravimo kultūra nejučia persmelkė mus iki kaulų smegenų. Daugelis žmonių Lietuvą palieka neapsikęsdami būtent šios atmosferos.
Daug vilčių buvo nuolat siejama su jaunąja karta. Atseit, ateis nauji žmonės, pakeis tarybinės sistemos sugadintus valdininkus bei kitus viršininkus, ir tapsime labiau vakarietiški. Dabar, praėjus jau 15-ai nepriklausomybės metų, aiškėja, kad viskas ne taip paprasta. Yra visokių pavyzdžių, tačiau labai dažnai jaunieji perima nusistovėjusias elgesio ir bendravimo normas.
Nenuostabu, kad eiliniai žmonės Lietuvoje - "runkeliai", socialiai pasyvūs, nerodantys iniciatyvos, neturintys idėjų, nepasitikintys savimi. Kartais atrodo, kad vienintelis jų gyvybingumo ženklas - tyli neapykanta, bet ne, net ne tiems, kurie juos tiesiogiai žemina (ne taip retai tokie net gerbiami), o politikų veidams televizorių ekranuose. Į ką daugiau projektuoti savo neviltį, kuo daugiau pagrįsti savo neveiklumą, galų gale, kaip pateisinti savo smulkius nešvarius darbelius, jei ne rodant į juos pirštu - štai jie dėl visko kalti, jie korumpuoti.
Žmonių balsas skaudus, žmonės kaltina valdžią. Tačiau ko jie iš valdžios nori? Čia jau klausimas gerokai keblesnis. Žmonių akyse susiformavęs tam tikras mūsų valstybės paveikslas: valstybė turi daug pinigų, tačiau susirenka parlamentarai ir juos beveik visus išgrobsto, pasiima sau, o žmonėms neduoda, ir dėl to žmonės skursta. Todėl gavęs progą pasisakyti žmogus gali išspausti tik vienintelį reikalavimą politikui: būti sąžiningu, nekorumpuotu. Logika aiški: tada visiems teks daugiau pinigų.
Žinoma, toks valstybės supratimas yra pernelyg primityvus. Korupcijos masto menkinti neverta, tačiau išgrobstoma bet kokiu atveju tik menka valstybės lėšų dalis, o būti vien sąžiningu politikui - tikrai neužtenka. Taigi jeigu žmonės nežino, ko iš politikų reikalauti, nieko pozityvaus iš jų ir nesulauks. Jei nežinai, link kokio tikslo eini, jo niekada nepasieksi. Joks savivaldos modelis tinkamai nefunkcionuos be žmonių, be bendruomenių aktyvumo.
Šis komentaras kelia daugiau klausimų nei pateikia atsakymų. Iš tiesų, ko turime reikaluti iš politikų? Kas kaltas dėl padėties mūsų valstybėje, kurią kamuoja politinė depresija, nepasitenkinimas demokratija? Tikimės sulaukti apie tai jūsų minčių ne tik komentaro komentaruose, bet ir mūsų rubrikoje "Idėjų parkas".
Aišku, žiniasklaidos priemonė - tai ne judėjimas, ne partija, šiuo atveju - ir ne valdžia, tiesioginio ekonominio efekto nesukuria. Tačiau bent retkarčiais verta prisiminti, kad žmonių bendruomenė valdoma visų pirma ne valdžios ir galios institucijų, o idėjų.
