Jei pieštume tipiško lietuvio portretą, ko gero, tektų vaizduoti žmogystą ištiesta ranka, prašantį pašalpos arba bent jau kompensacijų už šilumą. O pasaulį nustebinusi savo ekonomikos augimo tempais Lietuva neretai pavadinama viena iš regiono liberalios ekonomikos lyderių.
Tačiau ar galima tikėti šiuo teiginiu? Lietuvos ekonomika yra mažiau suvaržyta, laisvesnė nei daugelio kaimynų? Mes, valstiečių palikuonys, pirma antra karta nuo žagrės, giliai įsišaknijusio baudžiauninkų mentaliteto tauta, per keliolika metų sugebėjome ne tik išsikapstyti iš planinės ekonomikos liūno, bet ir sukurti modernią valstybę?
Atsakymas skamba - taip! O šitai tegul paliudija, toliau žaidžiant balanos gadynės terminais, "ponų" tautos atstovas. 1989 m. "lenkų ekonomikos stebuklo” tėvas Leszekas Balcerowiczius Lenkijos vyriausybę ragina imti pavyzdį iš lietuvių vykdant laisvosios rinkos reformas. Jis teigia (http://www.veidas.lt/lt/leidinys.nrfull/3ffe7f9f77e71), kad Lietuva yra abejonių nekelianti ūkio plėtros lyderė tarp posocialistinių kraštų, o tai visų pirma nulėmęs griežtas biudžeto išlaidų ribojimas. Lietuvą vadindami “Baltijos tigru” turbūt neperdėsime, teigia L. Balcerowiczius. Pagal šį mėnesį “Heritage Foundation” ir “Wall Street Journal” paskelbtą ekonominės laisvės indeksą Lietuva, per dvejus metus pakilusi septyniomis pozicijomis, užima 22-ąją vietą tarp 155 pasaulio valstybių. Rusija šiame sąraše 114-a.
Vos ne pusė lietuvių gauna pašalpas bei kompensacijas ir tai jau laikoma vos ne garbės dalyku. Kur pasisuksi, visur aidi klyksmas - “valstybė turi mumis rūpintis!” O vis dėlto šalyje kažkodėl klesti laisvosios rinkos idėjos. Atlikim mažą inventorizaciją.
Net trys iš keturių šiuo metu svarbiausių Lietuvos partijų savo pavadinimuose yra įsegusios šaknį “liberal”, kuri, jų požiūriu, matyt, reiškia tam tikrą kokybės ženklą. Socialdemokratai savo liberalumo neafišuoja, tačiau daugelis apžvalgininkų pagrįstai atkreipia dėmesį, kad jie neretai būna net liberalesni nei oficialieji liberalizmo adeptai. Prezidentas Rolandas Paksas, nors savo retorika ir taiko į nepatenkintus, nuskurdusius žmones, tačiau bent kol kas dar sunku jį įsivaizduoti grūmojant verslui. Kai kurie orakulai skelbia, kad artimoje ateity nepaprastai išsikeros Darbo partija, tačiau jos vadovas, Rusijos stepių sūnus, taikantis į tą patį R. Pakso elektoratą, iš tikrųjų atstovauja verslininkų - tiesa, gana specifinės padermės - interesams. Liberalizmo, net libertalizmo idėjas propaguojantis Laisvosios rinkos institutas patarinėja visiems, visur ir visais klausimais. Tai iš esmės vienintelė, alternatyvos neturinti tokio pobūdžio institucija, kurios įtaką Lietuvos ekonomikai istorija dar įvertins - o nuolat puoselėta idėja įkurti socialdemokratinės ekonomikos institutą, matyt, žlugo.
Šiame kontekste kaip tik yra proga panagrinėti Liberalų ir centro sąjungos tapatybę. Tokia partija, kaip žinia, įskurta praėjusių metų gegužę, susijungus trims partijoms, neatsisakė pretenzijų būti “tikraisiais” liberalais ir savo programoje įsirašė ambicingą tikslą - “asmuo turi būti ginamas nuo valstybės” (http://www.lics.lt/f/programa.doc).
1990 m. lapkričio 24-25 dieną teko stebėti Lietuvos liberalų sąjungos steigiamąjį suvažiavimą. Partija tuomet spinduliavo krištoliškai grynas liberalizmo klasikų idėjas, kurios komunistinės ekonomikos įšalo sąlygomis turėjo tiesiog magišką spindesį (“Laisvas žmogus - laisva ekonomika”). Tai buvo lietuviškojo liberalizmo gimimo diena, nes tarpukaryje tokios partijos neturėjom. Partijai vadovavo principingasis Vytautas Radžvilas. Tiesa, liberalios idėjos daugelio rinkėjų vis dėlto neįtikino.
Patyrus fiasko per Seimo rinkimus LLS nutarta padaryti verslininkų partija, o pirmininku 1993 m. sausį išrinktas Sąjūdžio lipdukų ("Tik nereikia mūsų gąsdinti"), vėliau gintaro magnatas Šarūnas Davainis. Partijoje pirmaisiais smuikais ėmė griežti raudonšvarkiai Kauno verslininkai. Įtartinų nuvorišų ir grynųjų intelektualų mišinys buvo įspūdingas (partijos vadovybėje aukštas pareigas ilgą laiką užėmė akademikas Eduardas Vilkas). Partijoje buvo nemažai žmonių, kurie liberalizmą suprato taip, kaip pagarsėjęs verslininkas ir vėliau kalinys Arvydas Stašaitis kalbėjo viename susitikime su mokytojais, - žmogaus protas matuojamas tik jo piniginės storiu ir jokių kitų kalbų čia negali būti.
Vis dėlto žvelgiant dabarties akimis to meto verslininkams stigo cinizmo, būtino laimėti rinkimus. Galų gale šaunūs raudonšvarkiai "kapitalistai", rodos, pergudravo visus, tačiau iš tikrųjų patys tapo savo naivumo aukomis. Juos ištiko tragiškas likimas - kas nušautas, kas susprogdintas, kas nusišovęs, kas sėdęs belangėn, kas pasprukęs į svečias šalis. LLS vėl liko tik idealistų intelektualų diskusijų klubas. Nedaug kas pasikeitė ir partijos vairą 1996 m. perėmus žymiam politikui Eugenijui Gentvilui.
Galų gale liberalai, nors ir stengdamiesi išlikti ideologiškai gryni, ėmėsi karštligiškai ieškoti lokomotyvo, kuris juos ištemptų į didžiąją politiką. Per 1997 m. prezidento rinkimus Lietuvos liberalų sąjunga netikėtai tapo vienintele partija, oficialiai parėmusia Artūrą Paulauską, tačiau šis statymas pasirodė nesėkmingas. Galų gale 1999 m. gruodį partija surado savo lemtąjį vadovą - jos pirmininku išrinktas R. Paksas. Tačiau kažin ar tai buvo geriausia diena “grynajam” liberalizmui. Prisiminkime Rimvydo Valatkos vedamoje televizijos laidoje klausimą R. Paksui, kokias šis skaitęs liberalizmo klasikų knygas - paaiškėjo, kad liberalų vedlio teorinis pasirengimas lygus nuliui… Ir vis dėlto, nors ir kaip mes vertintume pastarųjų mėnesių įvykius, liberalcentristų demarše sausio 13-ąją, kai jie paliko Seimo salę į tribūną lipant R. Paksui, glūdėjo tam tikra ironija - be Pakso liberalų būrys Seime būtų buvęs kur kas mažesnis…
Lietuvos liberalai visada mėgo remtis liberalizmo klasikų veikalais, tačiau atsidūrę valdžioje neskubėjo savo idėjų įkūnyti - ir kažin ar tai lėmė vien nepakankamas R. Pakso apsiskaitymas. Magiškai žėrėjęs grynasis liberalizmas išsikvėpė taip ir nespėjęs išsiskleisti, o dar labiau, net ir programiškai, jis išbluko, naujajai partijai inkorporavus Lietuvos centro sąjungos ir Moderniųjų krikščionių demokratų sąjungos idėjas. Žinoma, čia vieta paklausti - o kas yra liberalizmas? Jungtinėse Valstijose ir Europoje ši sąvoka interpretuojama įvairiai ir gilintis į tai - ne šio straipsnio tema. Galima ginčytis, ar tikrieji liberalai turi reikalauti, kad būtų privatizuoti kalėjimai ir policija. Ir vis dėlto man keista matyti liberalus, o dabar liberalcentristus, ginant tam tikras mokesčių išimtis ir lengvatas, pasisakant už laisvąsias ekonomines zonas, kažkas ne taip, kai idėją privatizuoti autobusų stotis gina socialdemokratas, o ją kritikuoja vienas iš liberalcentristų vadovų, kai Vilniaus meras liberalas nuolat mėgina kelti kažin kokius reikalavimus taksistams, nors ir šie duoną užsidirba, ir keleiviai patenkinti pigiomis paslaugomis...
Kirba ir kita mintis - o gal tos ekonominės laisvės Lietuvoje mums iš viso tik prisisapnavo? Skeptikai pareikštų, kad Lietuva - nežabotos valdininkų savivalės ir korupcijos, kurį gimdo išsikerojęs biurokratizmas, šalis, o liberalizmas pasireiškia nebent darbdavių teise nevaržomai it citrinas spausti savo darbuotojus. Tačiau akivaizdu, kad Lietuvos politikai šiuo metu smengant į duobę bręsta didesnės ar mažesnės permainos. Laikas parodys, kokią vietą skylančioje ir besiaudrinančioje visuomenėje atras liberalizmo idėjos.
