„Politinis korektiškumas“ ir perdėta tolerancija taip pat gali išlįsti pro savo pačių akis kaip aguona lietuviškoj mįslėj. Klasikinis froidistinis mechanizmas: dogma tapęs politinis korektiškumas ilgai spaudžia demonus, kol galų gale spyruoklė išsilaisvina... Padariniai neprognozuojami.
Absoliučios laisvės nėra
Tokios mintys peršasi stebint vaikišką, iracionalią, niekuo nepateisinamą, begalines problemas keliančią Vakarų žurnalistų karikatūrų ataką prieš islamo pasaulį. Šis žygis teisinamas visų pirma spaudos laisvės prioritetu. Ar tai ne pernelyg primityvus teiginys, kad juo būtų galima pateisinti religinių jausmų įžeidinėjimą? Mat kiekvienam aišku, kad absoliučios spaudos laisvės nėra. Laisvė, žinoma, yra ir tokia, kokia ir turi būti, bet ne absoliuti. Čia net neverta kalbėti apie tai, kad Vokietijoje ir Austrijoje įstatymu uždraustas holokausto neigimas. Manau, kiekviena normali šalis turi netoleruoti rasinę, tautinę neapykantą kurstančių publikacijų, šmeižto ir pan. Vargu ar tas pats Danijos dienraštis galėtų skelbti pornografines nuotraukas. Esu įsitikinęs, kad jis neleistų sau laidyti strėlių į gėjų pusę ar žeminti moteris. Absoliučios laisvės nėra, tad suprantama, kad jei jos ribos nubrėžiamos, įžeistieji turi teisę klausti, kodėl jos nubrėžtos čia, o ne kitur. Į tai mėginama atsakyti loginiais argumentais, tačiau tai neįmanoma. Veidmainystė akivaizdi.
Taip, čia ne lyčių lygybės ir gyvūnų apsaugos klausimas, čia objektas kur kas mažiau reikšmingas – viso labo kažkoks Pranašas, religija. Tai yra dešimčių, net šimtų milijonų žmonių jausmai. Norėčiau priminti, kad čia kalbama ne tik apie karikatūras. Islamo religijoje Pranašo apskritai negalima vaizduoti, tad argumentas, kad jei karikatūrose vaizduojame Kristų ar šaipomės iš politikų, vadinasi, galima sukarikatūrinti ir Mahometą, yra neadekvatus. Kita vertus, nors nesame religingi ir labai gerbiame laisvę, įsivaizduokime, kad kokie nors arabai tyčiojasi iš Rūpintojėlio. Nebūtų labai malonu.
Ant svarstyklių padėtas nevienodas svoris. Ar nuo to, kad publikuotos Pranašo karikatūros, spaudos laisvės Vakaruose padaugėjo? Ar tai, kad tu turi laisvę kažką skaudinti, turi būtinai ja naudotis ir tai daryti? Švedija pirmoji iš Vakarų valstybių uždarė interneto tinklalapį, publikavusį Mahometo karikatūras, ir tikrai nemanau, kad šioje šalyje su spaudos laisve kažkas negerai.
Šimtas kilogramų aukso už dailininko galvą
Mažas nukrypimas. Vienas Lietuvos pareigūnas vaizdingai pareiškė, kad Lietuvos piliečiai norėtų viešos egzekucijos Katedros aikštėje korumpuotiems pareigūnams ar politikams. Čia juokai, bet juose esama krislo tiesos. Liaudis nori griežtesnių bausmių, nors korupcija ir panašūs nusikaltimai nesusiję su egzistenciniais gyvenimo principais. Mes baisimės inkvizicija, tačiau žvelgiame į tai šiuolaikinėmis akimis. Tačiau tais laikais, jei už pavogtą gorčių grūdų buvo baudžiama nukertant ranką, o už žmogžudystę – mirties bausme, tai kokia bausmė turėjo būti taikoma tiems, kurie grobia ir amžinoms pragaro kančioms pasmerkia sielas? Tai yra nusikaltimas, nesulyginamas net su žmogžudyste. Tą patį penkis kartus per dieną besimeldžiantis žmogus, kurio visas gyvenimo būdas persmelktas religijos, šiandien mano apie Pranašo įžeidimą. Viduramžiai? Taip, sutinku. Šimtas kilogramų aukso už dailininko galvą – tai nežmoniška ir, aišku, galima klausti, ką apie tai mano save gerbiantys musulmonai. Bet per vieną dieną šios padėties nepakeisi, juo labiau tokiomis priemonėmis. Tarpininkas šiame civilizacijų dialoge galėtų būti nuosaikesni musulmonai, tačiau tokiais veiksmais vakariečiai visų pirma silpnina jų pozicijas.
Žinoma, suvesti viską vien į karikatūras būtų supaprastinimas. Kad ir kaip vertinsi, dabartinius įvykius geriausiai paaiškina civilizacijų konflikto paradigma. Pasaulyje esama gilaus prieštaravimo. Jau vien tai, kad Vakarai turtingi ir gerai ginkluoti, o arabų šalys daugiausia skurdžios ir nedominuoja politinėje arenoje, jau būtų pakankamas pagrindas dantų griežimui – silpnasis visada jaučia slaptą neapykantą stipriajam. Negana to, stipresnis linkęs tolydžio savo galia pasinaudoti. Vakarų kolonistai, remdamiesi rasinio pranašumo teorija, šalia pažangos, apie kurią dabar, aišku, tose šalyse nutylima, nukariaujamoms tautoms nešė nesuskaičiuojamas skriaudas, kurias nustumti į užmarštį ne taip paprasta, juolab kad viskas vyko dar ne taip seniai. Neteisybės daug ir šiuolaikinėje politikoje. Ne kas kitas, o JAV 1953 m. užgniaužė demokratijos daigus Irane, kai čia valdžia užsimojo iš naftos verslo išstumti amerikiečių kompanijas. Tai, kad dabartinė intervencija Irake buvo padiktuota ekonominių interesų, pripažįsta net aktyvūs JAV politikos rėmėjai (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_84777$z_335807). Ne paslaptis, kad Izraelis turi pasigaminęs atominę bombą ir tai toleruojama, tad apie lygiavertį visų regiono šalių traktavimą sunkoka kalbėti. Klausimų daugybė ir juos nuo ryto iki vakaro kartoja, aišku, gerokai sutirštindamos spalvas, žiniasklaidos priemonės islamo šalyse.
Kažkas trina rankas
Kokie šio karikatūrų karo padariniai? Nemanau, kad nors vienas musulmonas būtų perauklėtas. Nuosaikesniems, tolerantiškesniems musulmonams užspaustos burnos, užtat reakcinės šalių vyriausybės renka taškus. Yra tokia teorija apie „trečiosios valstybės“ vaidmenį (http://www.omni.lt/index.php?base/z_337786). Kaip tik šiomis dienomis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė ketinąs pakviesti į Maskvą islamo grupuotės „Hamas“, kuri šių metų sausį laimėjo parlamento rinkimus palestiniečių autonomijoje, lyderius. (http://www.omni.lt/index.php?base/z_338142). Judėjimas „Hamas“ Vakarų laikomas teroristiniu, ir JAV bei ES kol kas atsisako palaikyti su juo santykius. Taigi „didysis kovotojas su terorizmu“ V. Putinas duoda aiškų signalą kunkuliuojančiam musulmonų pasauliui. Rusija mėgaujasi savo dvejopu žaidimu, dėkoja Dievui už karikatūrų dovaną ir mato didžiules galimybes, kurias atvėrė karikatūrų karas.
Beje, istorija su Lietuvos piliete Viktorija Zakurko ganėtinai įdomi. Ir Britanijoje, ir visame pasaulyje yra begalinis skaičius jaunų merginų, dievinančių turtingus vyrus, bet atsitik tu man taip, kad Liverpulio turtuolis Mohammedas Benhammedi išsikviečia, kaip galima suprasti, iš Voronežo būtent tuomet dar aštuoniolikmetę Lietuvos pilietę, kuri jį pakeri, ar kaip suprasti, tad jis ją išlaiko ir sudaro galimybę būti „antruoju numeriu“ šalia savo žmonos ir septynių mažų vaikų. Tai vienas keistokas dalykėlis. Antras – merginos tėvai visiškai patenkinti tokia savo dukters padėtimi, nuvyksta jos aplankyti. Galima įsivaizduot, kad šią kelionę taip pat remia Benhammedi, mat jis finansavo ir merginos kelionę į Liverpulį. Aš įsivaizduoju, kad mūsų platumų tėvai, jeigu jie nėra asocialūs, į tokią aštuoniolikmetės dukters padėtį turėtų reaguoti kitaip. Na, ir trečias keistas dalykėlis – Mohammedas Benhammedi Britanijos tarnybų yra įvardijamas kaip Libijos islamo kovotojų grupės, susietos su „Al Qaeda“, pagrindinis finansuotojas, šios grupės „ekonomikos komiteto“ narys, jo finansai įšaldyti net pačios JT Saugumo Tarybos tarnybų sprendimu, o kol kas prieš teismą jis stoja apkaltintas neteisėtu žmonių gabenimu per sieną. Merginos tėvas yra Ignalinos atominės elektrinės fizinės saugos organizavimo skyriaus vyresnysis inspektorius, o motina – Lietuvos valstybės sienos apsaugos pareigūnė. Nacionalinės Lietuvos televizijos žinių laidos „Panorama“ (vasario 10 d.) žiniomis, VSD tiria islamo teroristų ryšius iš Londono į Voronežą ir tai siejama su Viktorijos Zakurko ryšiais. Pasak „Panoramos“, Lietuvos pilietė pateko į tarptautinių teroristų, galimai susijusių su Rusijos slaptosiomis tarnybomis, įtaką.
Kurstydamas emocijas nieko nelaimėsi
„Spausdinsim karikatūras, kol jie pripras“ – taip savo misiją auklėti musulmonus supranta kai kurie Vakarų žurnalistai. Tai emocijų proveržis, akimirkai nuslydus perdėm steriliai tolerancijos kaukei. Dogmatiška tolerancija sudarė sąlygas Europos nacionalinių valstybių erozijai iš vidaus. Vakarų Europa atkakliai nesuprato Latvijos ir Estijos padėties dėl nelojalių gyventojų ir užmerkė akis prieš augančias savas problemas. Neįgalumas akivaizdus – Prancūzija sulaikė mažiausiai 120 asmenų ne Prancūzijos piliečių, kurie padeginėjo automobilius per riaušes, bet dabar aiškėja, kad, nepaisant daužymosi į krūtinę, dėl įvairių teisinių kliūčių ir „žmogaus teisių“ iš šalies sugebės geriausiu atveju išsiųsti gal šešis. Ką dar bepridursi? Patekusių į Vakarų Europą nelegalių migrantų vadinamosios bylos nagrinėjamos metų metus – esą tikrinama, ar išsiuntus juos atgal jiems negrėstų pavojus dėl politinių priežasčių, nors tikrų kitaminčių yra menka dalelė. Nelegalai paprastai lieka šalyje ir tai tęsiasi jau daugelį metų. Matant tai ir daug ką kita, kas belieka daugiau kaip absurdiškas karikatūrų karas – aklas keršto proveržis.
1988-1989 m. teko dirbti Sąjūdyje ir mes tuo metu sprendėme nemažiau sudėtingas problemas. Pavyzdžiui, autonomijų kūrimas nebuvo juokai ir tai tik vienas iš pavyzdžių. Patirtis aiškiai liudijo – reikia veikti, o ne kurstyti beprasmes emocijas. Žmonių žeminimas, įžeidinėjimas per spaudą niekur neveda. Užtat visi svertai yra įstatymiškai apriboti nelojalių elementų siautėjimą. Imtis šitokių veiksmų trukdo tik pačių Vakarų visuomenių dogmatiškai užsinerti apribojimai. Tai supratę žurnalistai galėtų daug labiau pasitarnauti savoms visuomenėms.
