Dėl komunizmo nusikaltimų kaltinti tik klasių kovos teoriją ir proletariato diktatūros dogmą, kaip tai daroma Europos Tarybos rezoliucijoje, yra tik pusė tiesos, kuri šiuo atveju panaši į istorijos klastojimą. Tiesa yra tai, kad Tarybų Sąjunga buvo okupantė ir laikė uždėjusi leteną ant Vidurio ir Rytų Europos šalių.
Šiemet sukaks jau 17 metų, kai buvo nuversta Berlyno siena, tačiau komunizmo palikti randai dar skaudžiai kraujuoja daugelyje šalių. Šiomis dienomis viename iš Vengrijos savaitraščių komunistinės eros informatoriumi buvo įvardintas vienas iš aukščiausių Vengrijos katalikų bažnyčios hierarchų kardinolas Laszlo Paskai. Kardinolas 15 metų buvo aukščiausias Vengrijos katalikų bažnyčios hierarchas ir dalyvavo dalyvavo pernai balandį vykusioje Vatikano konklavoje, kuri išrinko popiežių Benediktą XVI, tačiau komunistų valdymo laikais būdamas vienuolis pranciškonas ne vienerius metus rašė pranešimus saugumui apie savo kolegas (http://www.omni.lt/index.php?base/z_337067). Neseniai tas pats savaitraštis informatoriumi pavadino filmų režisierių, "Oskaro" laureatą Istvaną Szabo, sukūrusį neužmirštamą filmą "Mefistas". Režisierius pripažino, kad po 1956 m. Vengrijos sukilimo teikė informaciją saugumui, bet tik tam, kad išgelbėtų bendramokslio gyvybę, ir tai buvęs sunkiausias jo gyvenimo sprendimas.
Ar kaltiesiems atseikėta?
Skaudžios, dramatiškos, nevienareikšmės komunizmo laikų istorijos. Labai paprasta šiuo metu, gyvenant laisvose, atvirose visuomenėse, smerkti žmones, kurie tuo laiku bendradarbiavo. Tačiau tikiu, kad, kaip sako Szabo, motyvų galėjo būti pačių įvairiausių, net ir kilnių, ir niekas negali būti tikras, kaip jis pats būtų pasielgęs tokioje padėtyje. Lietuvos žinių laidos taip pat rodo nesibaigiantį serialą apie bylinėjimusis, kai Liustracijos komisijos (beje, žodis "liustracija" reiškia viso labo "peržiūrą") pripažinti bendradarbiavę su KGB asmenys kreipiasi į teismą, kad Komisijos ištarmė būtų paneigta.
Žinoma, svarbu, kad išdavikai būtų įvardinti, o kaltiesiems atseikėta pagal nuopelnus. Apie tai daug kalbėta įvairiais aspektais, tačiau dažniausiai liejamos emocijos. Aiškintasi daug, o aiškiau nepasidarė. Taškų, kurie būtų išryškinti ir dėl kurių būtų pasiektas bent minimalus sutarimas ir argumentuota, konstruktyvi pozicija, beveik nėra, todėl apie Lietuvos praeities vertinimus įmanoma kalbėti tik dedant klaustukus ir daugtaškius.
Rašytojas, daktaras, žurnalistas tapo lyg besiblaškančiomis, į dienos šviesą iškeltomis žuvimis, ant kurių kūno viešai parodyta KGB žymė. Tiesa, dažnai atkreipiamas dėmesys į laiko aspektą - vis dėlto jau 16 m. gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, tad akivaizdu, kad aiškintis teisingumą pavėlavome. Nelabai aiškūs ir buvusių KGB bendradarbių išviešinimo motyvai - mat jei asmuo pats prisipažino bendradarbiavęs, jo pavardė įslaptinama. Galima numanyti, kad KGB bendradarbiai skelbiami juos pačius norint apsaugoti nuo galimo šantažo, tačiau jei asmuo nelenda į reikšmingesnius postus, toks motyvas abejotinas. Visuomenė nesupranta, kodėl "griebiami" būtent šie, o ne kiti, galbūt net kaltesni žmonės, ir vien jau pats šis faktas yra apgailėtinas, įliejantis dar daugiau painiavos į ir taip painų reikalą. Vienus velkam į dienos šviesą - rodos, norim tiesos. Kita vertus, nuo tos tiesos mus atitveria perdėm griežtas Archyvų įstatymas. Kaip bežiūrėsi, nuoseklumą čia sunku atrasti.
Klausimų daugiau nei atsakymų
Tačiau yra ir kitų klausimų. Kažin, ar teisingumas triumfuoja vien vienam ar kitam asmeniui užklijavus KGB etiketę - atvejų, niuansų gali būti labai įvairių. Parašyta ataskaita saugumui apie kovą su AIDS Prancūzijoje ir sulaužyti žmonių likimai - toli gražu ne tas pat. Teisingiausia būtų įvertinti padarytą žalą, bet, atrodo, šitam miške būtų jau per daug medžių. Dar svarbiau, ar galėtume kaltinti asmenis, buvusius sraigtelius, o kai kuriais atvejais - net ir aukas, jei nenuteisti ir neįvertinti tie, kurie juos į tą balą įtraukė?
Yra buvę KGB pareigūnai, tačiau galime teigti, kad ir jie viso labo buvo sistemos dalis. Tada jau žvilgsnis nukrypsta į buvusius komunistų partijos pareigūnus. Klausimas - ką su jais daryti? "Brandaus socializmo" metais narystė partijoje buvo normalaus gyvenimo dalis ir atributas. Šito niekas negali paneigti, net nė viena dabartinės Lietuvos politinė partija, kurios visos neatsisako priimti buvusių komunistų į savo gretas. Čia reikia atkreipt dėmesį, kad vis dėlto būtų neteisinga dėti lygybės ženklą tarp stalinizmo ir "brandaus socializmo". Be to, natūralu, kad tie, kurie gimė N. Chruščiovo ir L. Brežnevo laikais ir nematė nei okupacijos, nei partizanų, nevertino pasaulio per kolaboravimo - nekolaboravimo prizmę, o ir tie, kurie vertino, neturėjo praktiškai jokios galimybės tai išreikšti viešajame gyvenime. Po kūjo ir pjautuvo ženklu šviesiausi Lietuvos žmonės, seneliai, kūdikiai gyvuliniuose vagonuose buvo vežami į Sibirą, tačiau, kita vertus, po kūjo ir pjautuvo ženklu A. Sabonis ir kiti lietuviai laimėjo olimpinį auksą. Kaip visa tai atidalinti? Tačiau šitoks samprotavimų ratas baigiasi išvada, kad kaltų dėl KGB persekiotų žmonių nėra. Samprotavimo logika lyg ir tiksli, bet išvada - klaidinga. Kaip išnarplioti šį problemų mazgą?
Europos Taryba žengė žingsnį
Tai ne tik Lietuvos problema. Šių metų sausio 25 d. Europos Tarybos parlamentinė asamblėja priėmė rezoliuciją, pavadintą "Poreikis tarptautiniam totalitarinių režimų nusikaltimų pasmerkimui" (http://assembly.coe.int/Main.asp?link=/Documents/AdoptedText/ta06/ERES1481.htm). Lietuvoje ši rezoliucija buvo sutikta palankiai, o mūsų atstovai parlamentarai Europos Taryboje gyrėsi atlikę gerą darbą. Taip, darbas gal ir neblogas turint omeny tą didelį, keistą ir niekuo nepateisinamą disproporciją Vakaruose vertinant komunizmo ir nacizmo nusikaltimus. Rezoliucija gal ir bus žingsnelis atitaisant vertinimo pusiausvyrą. Kita vertus, galime klausti, ar vis dėlto ji padarys daugiau naudos, ar žalos? Rezoliucijoje pabrėžiama, kad reikia pasmerkti žmogaus teisių pažeidimus, kankinimus ir juos inspiravusius komunistinius režimus. Tačiau tai, tiesą sakant, banalu, ir su tuo negali nesutikti nė vienas padorus žmogus nepaisant to, ar tokia Rezoliucija būtų priimta, ar ne. Tačiau kada bus atitaisyta ydinga Rezoliucijos logika?
Rezoliucijos tekstas, kuriame net 14 punktų, piešia štai tokį paveikslą. Vidurio ir Rytų Europos šalyse buvo įsivyravę totalitariniai komunistiniai režimai, čia vyko žmonių teisių pažeidimai ir kankinimai, tačiau nusikaltimai liko neįvertinti, gyventojai apie juos mažai žino. Tai leidžia kai kuriose šalyse sėkmingai gyvuoti komunistų partijoms, neatsiribojusioms nuo praeities. Europos Tarybos parlamentinė asamblėja skatina įvairių šalių visuomenes studijuoti ir geriau pažinti tikrąją komunizmo prigimtį, o išlikusioms komunistų partijoms - įvertinti savo praeitį.
Klausimas - ar problema įvardinta tiksliai? Ar tai, kad Čekijos komunistų partija įvertins savo praeitį, padaugės tiesos ir demokratijos Čekijoje, o Europos padangė taps šviesesnė? Tuo netikiu. Čekijos žmonės puikiai žino komunizmo prigimtį, Čekijos ir Moravijos komunistų partija kiekvieną dieną susiduria su moraliniu pasmerkimu ir turi savo rėmėjų visai ne dėl to, kad žmonės būtų neinformuoti, o dėl kitų sudėtingų postkomunistinės tikrovės priežasčių. Tad jeigu Europos Tarybos parlamentinė asamblėja reiškia susirūpinimą dėl to, kad tarptautinė bendruomenė komunistų neteisė taip, kaip nacistų, tai gal verta prisiminti, ką gi teisė Niurnbergo tribunolas. Jis neteisė Austrijos, Prancūzijos, Kroatijos, Graikijos, Lietuvos fašistų, nors tokių irgi buvo, o visiškai logiškai susitelkė į tuos, kurie tą košę užvirė - Vokietijos fašistus.
Atitinkamai dėl komunizmo nusikaltimų kaltinti tik klasių kovos teoriją ir proletariato diktatūros dogmą, kaip tai daroma Europos Tarybos rezoliucijoje, yra tik pusė tiesos, kuri šiuo atveju panaši į istorijos klastojimą. Tiesa yra tai, kad Tarybų Sąjunga buvo okupantė ir laikė uždėjusi leteną ant Vidurio ir Rytų Europos šalių. Be šios letenos pražūtingas režimas absoliučia dauguma atvejų nebūtų išsilaikęs. Taigi atitinkamai reikia paskirstyti ir atsakomybės dalį, daryti atitinkamas išvadas - dėl teismo, atgailos, istorijos įvertinimo šiuo aspektu, žalos atlyginimo ir pan. JAV Kongresas aiškiai įvardijo, kad okupacija yra okupacija. Europos Tarybai iki to - toli. Rezoliucijos autoriams patiems reikėtų atsiversti istorijos vadovėlį.
Prezidentas nesigėdina buvusios profesijos
Mes Vidurio ir Rytų Europoje gaudome žmogelius, kurie parašė kelis popierėlius komunistiniam saugumui, o buvęs kadrinis KGB karininkas pirmininkauja Didžiojo aštuoneto šalių posėdžiams. Jis didžiuojasi savo praeitimi ir savo profesija. Vokiečiai buvo sužavėti, kai prezidentas V. Putinas Vokietijos parlamente į juos kreipėsi vokiečių kalba. Keista, bet, atrodo, jiems buvo nė motais, kad V. Putinas jos išmoko šnipinėdamas jų šalį dramatiškais šaltojo karo metais. Neatsitiktinai praėjusį penktadienį Seime pradėdamas tarptautinę diskusiją politologas R.Lopata atkreipė dėmesį, kad Vakarai dažnai demonstruoja šiltą, lengvą ir neva neprobleminį flirtą su Maskva, kuri vėl krypsta į ekspansinę ir imperinę užsienio politiką (http://www.omni.lt/index.php?base/z_336931).Nenuostabu, kad minėtą Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos rezoliuciją energingai rėmė Rusijos parlamentarai, ją kalbos fontanu pasveikino netgi pats V. Žirinovskis. Tokia istorijos traktuotė - puiki dovana kylančioms imperinėms jėgoms.
