Gegužės 14-ąją minėtos svarbaus įvykio metinės. Tą dieną 1972 m. Kauno Muzikinio teatro sodelyje, sušukęs liepsnojančius žodžius "Laisvę Lietuvai!", susidegino R. Kalanta. Po šio aštuoniolikmečio jaunuolio laidotuvių šimtai jaunų žmonių nusimetė tarybinės melagystės pančius ir bent kelioms valandoms, kelioms dienoms išmėgino, ką reiškia pajusti laisvės kvapą.
Gegužės 14-ąją minėtos svarbaus įvykio metinės. Tą dieną 1972 m. Kauno Muzikinio teatro sodelyje, sušukęs liepsnojančius žodžius "Laisvę Lietuvai!", susidegino R. Kalanta. Po šio aštuoniolikmečio jaunuolio laidotuvių kilus bruzdėjimui prieš santvarką šimtai jaunų žmonių nusimetė tarybinės melagystės pančius ir bent kelioms valandoms, kelioms dienoms išmėgino, ką reiškia slogioje veidmainystės migloje pajusti laisvės kvapą - iki kol buvo išmesti už miesto, ištremti, sunumeruoti KGB nuotraukose, apšaukti chuliganais ir psichiniais ligoniais.
Renginius Kaune suorganizavo entuziastų, visuomenininkų grupė. Nors kalantinės - išskirtinis įvykis Lietuvos istorijoje, ko gero, toks minėjimas geriau, nei jau rutina tampantys iškilmingi Seimo posėdžiai, kuriuose politikai išnaudoja tribūną ne tik ir ne tiek įžvalgoms bei svarbių datų suaktualinimui, bet ir sąskaitų suvedinėjimui bei istorijos perrašymui. Gal ir gerai, kad laikraščiuose nebuvo proginių skelbimų su verksmingais sveikinimais, kuriuos už biudžeto pinigus publikuoja politikai didesnių ir mažesnių švenčių proga, manydami, kad tai jiems išaugins reitingus. Tik gaila, kad tų dienų įvykiai beveik nepaminimi mokyklose, nepadiskutuojama apie tai, kaip moksleiviai įsivaizduoja savo bendraamžius prieš 34-erius metus, kas tarp jų bendro, ir kas vis dėlto skiria. Patinka jiems ar nepatinka tabu laužiusi tų laikų muzika. Nepakalba, nepasvarsto klasėse apie tai, ko verta tautos ir asmenybės laisvė, kova už ją, kas yra maištinga jauno žmogaus dvasia ir jokių ribų nepripažįstantis idealizmas. Nepasižvalgo šiltomis, bent mažumą idealizmo suvilgytomis akimis po Tėvynę. Apie R. Kalantą istorijos vadovėlyje - kelios eilutės, kurių gali neprisiminti net ir eidamas į egzaminą ir kompensuoti tai iškaltomis kokiomis nors kitomis datomis.
Paradoksas, tačiau tam tikra prasme patriotizmas, besąlygiška meilė savo kraštui ir kalbai net tarybinėje Lietuvos mokykloje nebuvo nustumta į tokią paraštę kaip tai yra šiomis dienomis. Mūsų nenuilstantys šviesuoliai mokytojai, visų pirma lituanistai, nusipelnė išskirtinės vietos pastarųjų 50-ties metų istorijoje.
Kur eini, Lietuva? - kasdien daugybę kartų girdžiu šį klausimą, o vietoj atsakymų byra daugtaškiai. Beje, pastaruoju metu vis dažniau pasigirsta, esą Lietuva jau suvis pražuvo. Tiesą sakant, nepastebime, kad jau priėmėme šią tiesą, jau gyvename pagal ją, susitaikėme su būtent tokia mūsų pačių konstruojama realybe. Atkreipkime dėmesį į tai, kaip vertinama emigracija: kaip natūralus procesas, mat kitose šalyse didesnis uždarbis. Taip kalba ne tik paprasti žmonės, bet ir aukštesni ar žemesni pareigūnai. Emigracija - tarsi osmosas, kai molekulės tiesiog smelkiasi iš mažesnės koncentracijos tirpalo į didesnės koncentracijos tirpalą. Tačiau ar toks požiūris nėra teisingas tik tada, kai valstybė, tauta ir jos vertybės nebeegzistuoja? Šis modelis nepaaiškina, kodėl, pavyzdžiui, Čekijoj gyventojų tik daugėja, nors šalyje pragyvenimo lygis vis dar dvigubai žemesnis nei Vokietijoje ir Austrijoje, artimose Čekijos kaimynėse. Nepaaiškina ir to, kodėl būtent iš Lietuvos, skaičiuojant tam pačiam gyventojų skaičiui, emigruojama daugiausia lyginant su kitomis Vidurio ir Rytų Europos šalimis, kodėl šis mūsų rodiklis kelis kartus viršija Lenkijos.
Kai visą valstybę laikom vien ūkio bendrove, net patys sau nebegalim paaiškinti, kodėl yra blogai politinę partiją tvarkyti verslo bendrovės principais. Negali būti populiarus tas, kuris tiesiogiai nedalija medžiagiškų gėrybių. Iš principo nebegali būti iškeltas toli siekiantis, valia ir pasitikėjimu grįstas šalies projektas, nes jis nežada greitos ir apčiuopiamos naudos. Aklai įtikėję "objektyvių" laisvosios rinkos jėgų galia, atsiduodame globalizacijos vėjų platinamai erozijai. Net ją skatiname iš įsitikinimo, kad didžiausias gėris yra tarnauti nesustabdomam istorijos procesui - beje, šia mintim pagrįstas "Komunistų partijos manifestas".
Prieš keliolika metų vienas mūsų filosofas pasėjo skrajūnę frazę "patriotas - tai idiotas", o pastarosiomis dienomis nupjovė rezultatą, pareikšdamas, kad Lietuvą reikia uždaryti. Logiška seka.
Jei vyksta kažkas blogo, verta paieškoti kaltų, tačiau fonas, aišku, taip pat lygiai tiek svarbus. Lietuvių tauta, kaip ir kitos šio regiono tautos, daugelį metų puoselėjo tautines ir kultūrines vertybes, kurios kertiniu akmeniu gulė į valstybės pamatus. Tautiškumas ir kultūra mums yra pirminė vertybė, kuriai nublukus valstybingumo pagrindus reikėtų permąstyti iš naujo. Turim pripažinti, kad bendražmogiškos vertybės, demokratija, pažangūs socialiniai modeliai kol kas nėra tie faktoriai, kurie formuotų mūsų tapatybę. Kitaip yra Vakarų šalyse, kur valstybės dažnai kūrė tautas, o skausminga istorijos patirtis bei kantri ilga raida suformavo unikalų rinkinį vertybių, kuriomis dabar tos valstybės palaikomos. Mes negalim mechaniškai perimti Vakarų patirties, nes mūsų žemėje dygsta kiti augalai. Be to, mes turim galimybę apie Vakarus sužinoti daugiau negu Kalantos karta ir suvokti, kad gerovę ten vis dėlto sukūrė ne "The Beatles" ir juo labiau ne siaura "uabinė" mąstysena.
Žinoma, nėra kito gyvenimo, kaip individo gyvenimas ir jo laisvo pasirinkimo erdvė. "Iš aukščiau" nuleistas reikalavimas, pavyzdžiui, aukotis dėl tautos būtų nesusipratimas. Tačiau palikę laivą plaukioti nevaldomą nesame nei teisūs, nei "pažangūs".
