Prezidentas A. Brazauskas savo atsisveikinimo kalboje pripažino, kad šaliai turi vadovauti naujos kartos žmogus, tačiau praėjus devyneriems metams vis dar laikė valdžios vadeles savo rankose. Dabar A. Brazauskas traukiasi, nuvylęs daugelį žmonių, tačiau po savęs palieka nemažą tuštumą.
Kiek besižvalgytum, tokio masto lyderio nesimato, ir gali vėl prasidėti nestabilių vyriausybių periodas. Kaip ministras pirmininkas A. Brazauskas pasirodė esąs neblogas administratorius, tačiau vis dėlto nesugebėjo įvykdyti svarbiausio darbo, kurio šiuo metu reikėjo Lietuvai: įkvėpti viltį ir ištraukti šalį iš depresijos.
Charizma nepadėjo bendraujant su karaliais
Kas ta charizma - pasverti, pamatuoti ir aprašyti sunku, tačiau A. Brazauskas jos neabejotinai turėjo. Tai retas talentas, kurio kartais dešimtmečiais ieško net ir šimtus tūkstančių narių turinčios Vakarų šalių partijos. Tačiau mes A. Brazauską gerai pažįstam, žinom, iš kur jis atėjo, matėm įvairiose situacijose, iš arti stebėjom jo būdo pokyčius.
Žmones jis gebėjo nupirkti paprastumu ir nuoširdumu, tiesa, kažkaip nejučia pereinančiu į cinizmą ir abejingumą, žavėjo iš rankovių beriamomis skaičių papliūpomis, nors atidžiau pažiūrėjus tie skaičiai dažnokai nesueidavo ar pasirodydavo netikslūs. Pripažino komunistinės praeities naštą ir kantriai, nuolankiai kentė vainojimus, bet kartu išliko suaugęs su savo praeities pakeleiviais. Rodėsi objektyvus ir pripažįstantis demokratinę tvarką, bet kartu gebėjo visų akivaizdoje akiplėšiškai naudotis vieta ir pareigomis. Visada išliko nuosaikus, nesikandžiojantis, neaštrinantis padėties, nors tai tolydžio išvirsdavo vis labiau erzinančiais pareiškimais :"Nieko nežinau", "Negirdėjau", "Kas jums sakė?", "Kaip bus - pamatysim". Tik pradėjęs dirbti ministru pirmininku sukvietė užsienio investuotojus ir pamėgino juos užhipnotizuoti emocingu pasakojimu apie tarybų valdžios darbus keliant žmonių gerovę ir apie herojiškus žygius statant Kauno HES. Tame renginyje - visas A. Brazauskas. Nežinau, ar tai tik atsitiktinumas, tačiau tiesioginės užsienio investicijos iš Lietuvos pabėgo ir likome paskutinėje Europos vietoje.
A. Brazauskas buvo arti žemės, o fasadinis paradiškumas jam buvo svetimas. Tai, beje, kartais neišėjo į naudą, ypač būnant prezidentu. Prezidentų, karalių ir lordų draugijoje toli gražu nesijautė toks savas kaip dabartinis mūsų prezidentas V. Adamkus, prie pasaulio grietinėlės mūsų būras nelabai pritapo. Vis dėlto verta pažymėti, kad mokėsi ne tik anglų kalbos, bet gerokai patobulino ir gimtąją, atsikratė daugelio netaisyklingų tarybinio vadovo kalbos šablonų. Į šį pavyzdį derėtų atkreipti dėmesį ir kitiems politikams: A. Brazauskas, nors ir būdamas populiarus, gebėjo būti reiklus sau, bent jau kai kuriose srityse. Matyt, šis reiklumas taip pat sudaro tam tikrą, šiuo atveju gana apčiuopiamą, tos mistinės charizmos dalį.
Kas leidžiama Jupiteriui, tas neleidžiama jaučiui
Eidamas prezidento pareigas jautėsi ne savo vietoje dar ir dėl to, kad gryna reprezentacija jam atrodė nuobodoka, visada ilgėjosi praktiškesnio darbo, konkretesnės atsakomybės. Tačiau ne vien dėl to prezidentavimo metai jam gerokai apkarto. Būdamas prezidentu A. Brazauskas patyrė neįtikėtiną spaudimą, atakas, net pažeminimą ir patyčias. Jam nuolat buvo primetama komunistinė praeitis, kiekvienas žingsnis vertintas įtariai, dažnai - net perdėtai įtariai, ypač po 1996 m. Seimo rinkimų, kai Seimas prigužėjo konservatorių ir krikdemų.
Susiklostė paradoksali padėtis: A. Brazauskas ir toliau išliko neabejotinai populiariausias Lietuvos politikas ir būtų nesunkiai laimėjęs 1998 m. prezidento rinkimus, tačiau tuo metu buvo morališkai sugniuždytas, be to, nuo jo stengėsi atsiriboti dauguma politikų. Talžyti A. Brazauską buvo garbės reikalas, ir net pusė LDDP partijos narių užantyje prieš jį nešiojosi akmenį, negalėdama atleisti už jo vaidmenį atstatydinant ministrą pirmininką A. Šleževičių. "Niekada jam to nedovanosiu", - kalbėdamas su manimi, kaip su žurnalistu, tada sakė vienas iš įtakingų LDDP narių. Beje, ir atleido, ir dovanojo, o šiuo metu, dirbdamas parlamente ir užimdamas Seimo komiteto pirmininko postą, linkęs pateisinti kiekvieną A. Brazausko, kaip ministro pirmininko, veiklos epizodą. Tačiau 1997 m. A. Brazauskas, pasakęs verksmingą kalbą televizijoje, nutarė nebedalyvauti prezidento rinkimuose. Beje, tuo metu kilo A. Paulausko žvaigždė, kuris, būdamas politiniuose vystykluose, daug kam kėlė baimę savo populistiniais šūkiais ir buvo siejamas su pavojingomis praeities šmėklomis. Konservatoriai, nenuilstantys A. Brazausko kritikai, vis dėlto turėjo pripažinti, kad jis prognozuojamas politikas, patikimesnis už daugelį naujųjų, dygstančių it grybai po lietaus žmonių nepasitikėjimo dirvoje. Savo nuomonę jie pakeitė tik paskutiniu metu.
A. Brazauskas garsėjo dar ir tuo, kad jam metami kaltinimai, net jei jie turėdavo tam tikrą pagrindą, nutekėdavo kaip nuo žąsies vanduo. Straipsniai ir pranešimai apie įtartinais būdais statomus namus, viešbučio privatizavimą pasirodydavo ir nugrimzdavo užmarštin, nesukėlę didesnio atgarsio. Pats A. Brazauskas net nesiteikdavo pasiaiškinti. Visi įprato, kad gyvenama pagal Senecos posakį Quod licet Jovi, non licet bovi (kas leidžiama Jupiteriui, tas neleidžiamam jaučiui). Prisiminkime kad ir tą epizodą 2001 m. birželio 20 dieną, kai tuometinis LSDP pirmininkas A. Brazauskas Jonavos bendrovės "Achema" užsakytu lėktuvu nuskrido į Maskvą. Kai jam mobiliojo ryšio telefonu paskambino žurnalistai, A. Brazauskas teigė jau grįžęs ir esąs Kaune. Jis kalbėjo į Maskvą vykęs pasveikinti 70 metų jubiliejaus proga seno bičiulio, pavarde Babykinas, nors po kelių dienų pripažino, jog į Maskvą vyko paprašytas B. Lubio ir ten susitiko su dujų verslo bendrovės "Itera" vadovais. Bet kuris kitas politikas po tokio pėdų mėtymo tuomet artėjančio "Lietuvos dujų" privatizavimo fone būtų patyręs rimtą smūgį, tačiau A. Brazauskas po kelių dienų prisiekė kaip ministras pirmininkas. Sėkmingiau priremti prie sienos A. Brazauską konservatoriams pavyko tik paskutiniu metu.
Kai Brežnevo epocha sutinka globalizaciją
Iškart, tik tapęs ministru pirmininku, vyriausybės darbą kiek įmanoma įslaptino ir niekada nerengė spaudos konferencijų. Tiesa, į žurnalistų klausimus atsakinėjo, bet čia yra skirtumas: spaudos konferencijos rengiamos, kai pareigūnas turi ką nors pranešti, pareikšti, pasakyti. A. Brazauskas nenešė jokios minties, idėjos. Vyriausybės programa mirga dešimtimis žodžių "gerinti", "spartinti", "stiprinti", tačiau tai gali suprasti kaip kas nori. Vyriausybės administravimas tapo tarsi savitiksliu žaidimu. Kad žmogus gali turėti aistros, planų ir siekti juos įgyvendinti per penkerius metus patyrėme tik vieną kartą, kai buvo "prastumta" Valdovų rūmų statyba. Tiesa, reikia pripažinti, kad stabilumas - nemenka vertybė savaime, nes anksčiau galėjome įvertinti, kas nutinka, kai ministro pirmininko krėsle įsitaiso eksperimentatorius.
Tačiau iš esmės kalbant A. Brazauskui pirmininkaujant vyriausybei šalyje Brežnevo epocha susitiko globalizaciją, ir tai kirto per pačias Lietuvos šaknis. Globalizacijos direktyvų įgyvendinimas paraidžiui, su pavyzdinio stagnacinio biurokrato uolumu lemia nuovargį, išsikvėpimą, atima motyvaciją. Valstybės nebuvo Brežnevo laikais, o tų laikų pavyzdžio primityvų technokratinį vadovavimą pratęsti į šiandieną reiškia ne ką kita, kaip valstybės ribų ištrynimą ir tautos eroziją. Na, sutikit, būti vyriausybės vadovu ir nė žodžio netarti apie masinį tautiečių bėgimą iš šalies - reikia būti išties geležinės kompleksijos! Anuo metu vertybių nebuvo, šiandien - jų sumaištis. A. Brazausko pozicija - elgtis taip, lyg nieko nevyktų.
Baigėsi ne tik A. Brazausko era - ne kartą teko girdėti, kad su A. Brazausku nusileis visos nomenklatūros saulutė. Tad galbūt verta pūsti fanfaras, tarškinti skrabalais ir giedoti vilties giesmes? Užmarštin nueis vakarykštė diena ir nauji žmonės mus ves į ateitį. Manau, kad taip daroma klaida: ateities viltys siejamos su kažin kokiais geradariais ir visažiniais, o visai nekreipiama dėmesio į pačios demokratinės sistemos tobulinimą.
