- Kada aplanko kūrybinis įkvėpimas? Ar tai labai priklauso nuo paros meto?
- Iš tiesų būna visko. Naktį dažniausiai tarsi pratęsiu savo mintis ir ieškau kitos dainos turinio detalių. Kartais tamsiuoju paros metu įvyksta tikrų atradimų. Manau, tuo metu kūnas būna tarsi besvoris, o mintys lengvai plaukia.
- Ar daug kūrybos slepiate stalčiuose?
- Vieni atlikėjai prasidėjus tam tikram gyvenimo etapui geba sukurti tik 10 dainų ir jas sudėti į albumą, o kiti sukuria 30, iš kurių gali atrinkti tik 10. Manau, tai priklauso nuo žmogaus gyvenimo etapų. Galbūt vienu metu žmogus būna labai konkretus, nuolatos ieško, analizuoja, daro daug išvadų, o jo gyvenime įvyksta daugybė įvairių gyvenimiškų situacijų. Tuomet visa tai sudeda į dainas. Šiuo metu esu tokiame gyvenimo etape, kai save bandau tarsi įsprausti į tam tikras lentynėles, suprasti daug svarbių dalykų ir juos perteikti dainose. Debiutiniame mano albume bus tik 10 dainų, nors jam sukūriau mažiausiai 40.
- Jaučiatės atradęs save? Scenoje matote save kaip solo atlikėją?
- Manau, man tai neduota. Be to, galbūt nė vienas negali iki galo savęs suprasti. Man tiesiog patogiau taip apie save galvoti. Bandau daryti tai, kas mane nukreipia tinkame linkme. Tiesiog daug dirbu ir visas atsiduodu kūrybai. O kaip bus toliau, nežinau.
- Prieš metus savaitraštyje „Prie kavos“ minėjote, kad svajojate tapti scenos džentelmenu. Kaip jums sekasi tai įgyvendinti?
- Metai – labai trumpas periodas. Aišku, tikrai pajudėjau to link. Tikiu, kad tapau šiek tiek protingesnis ir ne tiek daug nusikalbu būdamas ant scenos. Be to, randu, ką pasakyti savo klausytojams. Vis geriau suprantu savo auditoriją ir su ja susikalbu, kuriu linksmas situacijas, kurios mano koncerte padeda pasijusti jaukiau. Manau, šiose srityse tikrai patobulėjau.
- Koncertuose atiduodate visą save...
- Taip. O kitą dieną visiškai neprakalbu (juokiasi).
- Kokios reakcijos tikitės iš klausytojų ir kada jaučiatės labiausiai įvertintas?
- Labiausiai džiaugiuosi, kai žmonės grįžta į mano koncertus ir jaučiasi taip patenkinti, kad šoka bei ploja, nors jų vietos sėdimos. Be to, labai gera, kai klausytojai prašo, kad pakartočiau dainą. Apima nepakartojamas jausmas, kai pavyksta rasti bendrą kalbą su publika, kai mane žmonės supranta ne tik kaip dainų atlikėją, bet ir kaip žmogų. Tai – nuostabu.
- Ar daug tenka paaukoti dėl muzikos? Nesulaukiate artimųjų priekaištų?
- Manau, per daug kitų nežalodamas gebu rasti kompromisą, kad viskas būtų gerai. Kiek artimieji iš manęs reikalauja laiko, tai jau kitas klausimas. Dieną prieš šį interviu koncertavau, todėl dabar esu pavargęs ir vos pastoviu ant kojų. Man reikia kelių dienų, kad galėčiau atsigauti, pailsėti.
- Dažnai pavargstate nuo savo minčių?
- Be abejo. Tačiau pavargstu ne tik nuo savo minčių, bet ir nuo darbo. Kartais komandai tenka pristatyti naują narį. Jam reikia prie mūsų priprasti, todėl darome labai daug repeticijų prieš koncertus. Juk negaliu jų palikti vienų repetuoti, todėl viską darome lygiai taip pat, kaip ir per koncertą. Tad dažnai tenka repetuoti 3 val. per dieną. Nemoku dainuoti tyliai, todėl kasdienės repeticijos ir galutinis koncertas atima labai daug jėgų. Tačiau roko muzikantai iš dalies yra sportininkai, todėl nieko čia nepakeisi (juokiasi).
- Tai tikrai taip sunku?
- Tikrai. Juk turime pasirodyti būdami geriausios fizinės ir dvasinės būsenos. Antraip negalėtume tobulėti ir neturėtume, ko siekti. Mums reikia aukštumų. Kad tai pasiektume, turime įdėti labai daug jėgų ir darbo. Aišku, kartais tai lengva, tačiau retkarčiais žvėriškai sunku.
- Buvo silpnumo akimirkų, kai norėjosi viską mesti, nes nekilo idėjų ir nebuvo jėgų stengtis?
- Taip. Savo debiutinį albumą jau beveik turiu savo rankose, tačiau jį kūriau net 6 m. Per visą šį laiką mano galvoje sukosi įvairių minčių. Ne kartą kilo klausimas: „Ką čia darau?“ Kartais galvodavau, kad pralaimiu, bet vis gebėdavau susiimti. Juk rytas už vakarą protingesnis. Dažniausiai tokios mintys kildavo po sunkios darbo dienos, kai dainuodavau po kelias valandas, ieškodavau naujų idėjų, įkvėpimo, tačiau nieko nepavykdavo padaryti.
- Kas labiausiai motyvuoja?
- Įvairūs pradiniai momentai, pavyzdžiui, pirma dainos eilutė: „Aš taip tave myliu, ir tu tokia graži.“ Džiaugiuosi, kad man kažkas šią eilutę padovanojo. Jaučiu, kad neturiu teisės viso to apleisti ir nuleisti rankų, privalau toliau kurti. Jeigu to nebaigsiu, jausiuosi nelaimingas.
- Jeigu būtumėte 10 m. jaunesnis, viskas klostytųsi lengviau?
- Viskas vyktų galbūt taip pat. Tačiau jaunystėje buvau gerokai spontaniškesnis, labiau atlaidesnis sau. Dabar ieškau tokių dalykų, dėl kurių turiu kovoti.
- Atrodo, ieškote tobulybės. Nebijote perdegti?
- Nebijau. Manau, pats sau esu didžiausias kritikas. Turiu užtektinai laiko analizuoti, ką darau. Be to, turiu puikų vidinį balsą, kuris yra vienas geriausių draugų šioje planetoje, išskyrus žmoną ir dukrą. Šiuo balsu tikrai pasitikiu. Būna, kad po sudėtingos repeticijos visų akivaizdoje demonstratyviai suplėšau kūrinį, įžeidžiu muzikantus ir pasakau, kad tai, ką grojame, – visiškas šlamštas. Net neatsiprašau už tai, kad šį kūrinį ilgą laiką grojome ir praleidome daug laiko repetuodami bei mokydamiesi. Negaliu daryti to, kas manęs netenkina. Paskui nemiegu kelias naktis, tačiau galiausiai atnešu į repeticiją tokį kūrinį, koks turėtų būti. Turiu pajusti, kada daina yra baigta ir stipresnė už mane. Tik tada galiu ją atlikti.
- Esate vienas iš TV3 projekto „X Faktorius“ teisėjų. Ištardamas „taip“ tarsi išpildote dalyvių svajones, tačiau pasakydamas „ne“ jas sugriaunate. Išmokote tarti šį žodį?
- Mano draugai muzikantai sako, kad moku nepiktai pykti. Jeigu sakau „ne“, tai nereiškia, kad ištariu žodį, kuris turėtų nulemti visą tolesnį žmogaus gyvenimą. Tai tikrai nėra visagalis ir liguistas žodis. Priešingai, jis turėtų paskatinti žmogų dirbti, kad vėliau išgirstų „taip“. Žodžiai ne visada būna apgalvoti. Konkurencija šiame projekte žvėriškai didelė, be to, yra daug panašaus lygio dainininkų. Aišku, pasakyti „ne“ nelengva, tačiau dar sunkiau sugalvoti, kaip tą žodį pateikti.
- Gyvenime elgiatės panašiai?
- Manau, visi stengiamės šį žodį vartoti kuo rečiau. Jeigu tam tikrose situacijose tikrai turiu pasakyti „ne“, visada tai pasakau. Jei kas nors yra vertas žodžio „ne“, vadinasi, tai reikia pasakyti. O kaip kitaip? (juokiasi).
- Koks sau labiausiai patinkate?
- Labiausiai mėgstu, kai būnu savimi, ir visiškai nesvarbu, kokia tai situacija. Galiu būti piktas, mylintis, linksmas, tačiau turiu būti savimi. Kai man tenka būti ne savimi, tada sau nepatinku. Tokio savęs nemėgstu.
- Išorė dažnai atspindi jūsų vidinę būseną?
- Manau, man sunkiai sekasi apsimetinėti. Jeigu esu kvailas, tai ir elgiuosi būtent taip. Nenoriu kurti savo gyvenimo jį slėpdamas. Jeigu norisi žioplai juoktis, tuomet tai ir darau. Jei esu rimtas, tai toks ir būnu. Nežinau, ar tai drąsu. Taip tiesiog yra.
- Laikas sau jums būtinybė ar prabanga?
- Kai kuriais atvejais tai tampa prabanga. Puiku, jeigu randu laiko pasėdėti ant lieptelio ir kelias valandas pažiūrėti į plūdę vandenyje. Man tai padeda atsigauti.
Monika Skistenytė
