Uždaryta Ignalinos atominė elektrinė. Lietuvos Nepriklausomybė dėl to greičiausiai nenukentės. Veikiausiai ji bus tokia pat, kaip ir per praėjusius dvidešimt banguotų Nepriklausomybės metų. Reikia padėkoti elektrinės kolektyvui ir visų mums padėjusių valstybių specialistams, kad tas Nepriklausomybės etapas praėjo saugiai. Būtų gerai, kad ilgus metus truksiantis uždarymas būtų toks pat saugus.
Kiekvienai tautai svarbu užsitikrinti būtinas energetines reikmes ateičiai. Šventa tautų teisė yra suverenitetas, nors dalį jo seimai jau atidavė Briuseliui.
Prieš tris savaites Energetikos ministerija paskelbė naujos atominės elektrinės (AE) statybos strateginio investuotojo tarptautinę „paiešką“. Prabėgus savaitei viešai paskelbiami apklausos dėl AE statybos rezultatai. Abudu įvykiai susiję su įdomiais faktais. Pavyzdžiui, koncesijos preambulėje teigiama „Lietuvą siekiant būti branduolinės energetikos renesanso Europoje priešakyje“. Kita vertus, apklausa rodo, kad 67 proc. gyventojų pritaria statybai.
Apie minėto „renesanso“ problemas bus dar progos pakalbėti. Dabar mane domina viešosios nuomonės „formavimas”. Suprantu, kad vyksta politizuota agitacija už branduolinę energiją, vadinasi vyksta šiokia tokia diskusija – tai gerai. Vieną ar du kartus per savaitę šalis „maitinama“ palankiais straipsniais šiuo klausimu. Aš tikrai ne prieš technologinę pažangą, kuri ypač sudėtinga atominės energetikos atveju. Dar sudėtingiau būtų prieštarauti nuomonei, kad galutinį žodį turėtų pasakyti Lietuvos tauta. Bet, manyčiau, ji tai turėtų daryti, jeigu yra pakankamai išsamus supratimas apie būsimą „renesansinę“ statybą. Nesinorėtų likti tos sampratos formavimo nuošalyje. Nesinori būti pasyviai sutinkančiu arba nesutikti ir tylėti.
Šiuo metu pasaulyje jau esama ir alternatyvaus "branduolinio" mąstymo. Žymus JAV fizikas Amory D. Lovins 2008 metais išdrįso atominę energetiką pavadinti fikcija, tiesiog didžiųjų ir turtingųjų spaudimu turėti gerą biznį visuomenės sąskaita. Jis teigia, kad „kiekvienas į atominės energetikos plėtrą investuotas doleris atima galimybę nupirkti už tą dolerį klimato kaitos problemos sprendimą”.
Šiandien niekur pasaulyje nebevyksta atominių statybų be vyriausybių garantijų. Kokią garantiją galėtų duoti nuolatos Lietuvą praskolinančios vyriausybės? Bet gal tokiam mažam kraštui AE nereikia? Gal „mažoji energetika“ (angl. micropower) galėtų išgelbėti Lietuvą?
2005 metais mikroenergetika Danijoje apėmė 53% viso energetikos sektoriaus, Suomijoje ir Olandijoje – 38%, Rusijoje – 31%, Vokietijoje – 20%, Japonijoje – 17%. Vokietijoje ir Ispanijoje diegiamos „pasyvių namų“ sistemos, visur vyksta taupymas dėl operatyviai diegiamos mikroenergetikos.
Didžiosios energetikos – AE – pakartotinis atsiradimas Lietuvoje atimtų galimybę atsirasti visaverčiams mažesniems gamintojams ir jiems konkuruoti dėl energetikos rinkos. Jei AE nebūtų, tuomet užsisuktų pakankamai efektyvus ekonomikos variklis su daugybe naujų darbo vietų. Atsiradus AE šis variklis būtų sunaikintas, arba stipriai apgadintas.
Jei vis dėlto būtų pasirinkta AE statyba, kaip tuomet laidosime atliekas? Ne vien apie šiandieną turėtume galvoti. Juk lietuviams čia dar ilgai reikės gyventi. Niekas pasaulyje dar neturi labai ilgo atliekų saugojimo geros patirties. JAV prezidentas Barackas Obama uždraudė atliekas laidoti Nevados dykumoje, ir nurodė elgtis taip, kad viskas neribotam laikui liktų elektrinių teritorijose. Jei sektume JAV, 300 metų Lietuvoje turėtume nacionalinį parką su branduoliniu „užtaisu" ir keliolika ateinančių kartų mokėtų už tą stipriai spinduliuojančią šiukšlę. Liktų ir ekonominis klausimas. Kiekvienai atominei pastatyti ir išlaikyti tos šalies gyventojai privalės mokėti kažkokį jos būsimo uždarymo mokestį. Kokio dydžio? Gal galima būtų žinoti prieš kviečiant kitus statyti AE?
Naujausio tipo elektrinių statybos Suomijoje ir Prancūzijoje visiškai įstrigo, JAV iškilo labai daug abejonių, Anglija svyruoja, Vokietija labiau linkusi modernizuoti savo senąsias elektrines pratęsiant jų darbą dar 20 metų. Komunistinė Kinija, ketinusi tapti pasauline atominės energetikos lydere neseniai atsigręžė į vėjo energetiką.
Regis, branduolinė energetika, statybų mąstais ir terminais santykinai prilygstanti senųjų krikščioniškų katedrų statybai, tampa nebepatrauklia verslui, juolab kad iškyla finansavimo keblumų. Atominių jėgainių pasaulio flagmano „UniStar Nuclear Energy“ prezidentas 2007 gegužės mėnesį laikraščiui „New York Times“ pasakė, kad „be didelių skolinimosi garantijų mes nestatysime atominių jėgainių”.
Abejones, kurios skaitytojui padėtų formuoti pagrindus pasirenkant tarp „taip“ ar „ne“ iliustruočiau tokiais klausimais:
1) Kokią ateitį turi branduolinė energetika?
2) Kaip AE atsiradimas paveiktų alternatyvių energijos rūšių gamybą, kaip augtų darbo vietų skaičius tuose sektoriuose?
3) Ar AE numatomas gaminti energijos perteklius duos naudą visai visuomenei, ar tik jos daliai?
4) Ar siūlymas statyti AE numato atliekų saugojimo bent 300 metų kaštus, ir kas juos dengs?
5) Ar pasaulyje pakaks urano artimiausiems 60 metų?
6) Ar sutinka šalies gyventojai statyti AE laikantis formalių TATENA reikalavimų?
7) Ar priklausomybė nuo bankų, nuo augančių užsienio skolų (statant AE gali tekti skolintis) nėra baisesnė už šiek tiek didesnę elektros kainą, kurią gamintų vanduo, saulė, vėjas, kombinuoto ciklo elektrinės ir kt.?
8) Kas garantuos, kad Lietuvoje per 40-60-80-100 metų nebus didelio žemės drebėjimo?
9) Ar galutinai aukojame savo didžiausią ežerą, kurio dumblas jau dabar „skamba“ nuo radionuklidų spinduliavimo?
Ir svarbiausias klausimas: kam Lietuvai eiti tokiu sudėtingu keliu, kuomet energetinę nepriklausomybę galima būtų susikurti greičiau, pigiau ir paprasčiau? Lietuvoje saulės, vėjo ir kitų gamtos dovanų tikrai užteks ilgam.
