Neptūne ir Urane gali egzistuoti skystų deimantų vandenynai, kuriuose plaukioja kietų deimantų ledkalniai, mano JAV fizikai.
Ši prielaida grindžiama pirmaisiais išsamiais deimanto tirpimo taško tyrimais ir Neptūno bei Urano magnetinės ašies ypatumais, praneša „Discovery News“.
Deimantų tirpdymo tyrimo rezultatai, paskelbti žurnale „Nature Physics“, liudija, kad jų savybės šildant ir šaldant yra panašios į vandens: kaip ir vandens ledas, kietų deimantų „ledokšniai“ plūduriuoja ištirpusiuose deimantuose.
Pasak mokslininkų, deimantai yra sąlyginai reta Žemėje medžiaga, tačiau dar niekad nebuvo išmatuotas jų tirpimo taškas. Norint paversti deimantus skystais, reikia ne tik aukštos temperatūros, bet ir labai didelio slėgio, o tokiomis sąlygomis gana sunku išmatuoti tirpimo temperatūrą.
Sandia nacionalinės laboratorijos (JAV) fizikams jau gana seniai pavyko sėkmingai ištirpdyti deimantus, tačiau jie nesugebėjo užfiksuoti tam būtino slėgio ir temperatūros. Tai padaryti sunku dar ir dėl to, kad aukštoje temperatūroje deimantas fiziškai tampa kita medžiaga – grafitu. Būtent grafitas ima tirpti ir virsta skysčiu, tad deimanto fizines savybes tiriantiems mokslininkams reikia tuo pat metu ir kaitinti deimantą, ir stebėti, kad jis nevirstų grafitu.
Bandymo metu JAV fizikai maždaug 0,1 karato dydžio natūralų deimantą „kaitino“ lazeriais itin didelio slėgio sąlygomis (40 milijonų kartų didesnio už atmosferos slėgį Žemės paviršiuje). Po to jie lėtai sumažino slėgį ir temperatūrą.
Kai slėgis nukrito iki 11 mln. kartų atmosferos slėgį viršijančios ribos, o temperatūra sumažėjo iki maždaug 50 000 laipsnių, skystame deimanto paviršiuje pradėjo formuotis kietos deimanto dalelės. Toliau mažinant slėgį, bet ne temperatūrą, kietųjų dalelių vis daugėjo.
Mokslininkus nustebino tai, kad jos plūduriavo, o ne skendo. Deimantas elgėsi kaip vanduo: išlydyto deimanto skystyje plaukiojo mikroskopinės kietos deimanto dalelės.
Dar įdomiau, kad hipotetinis skystų deimantų vandenynas gali paaiškinti planetos magnetinio lauko krypties ypatumus: Neptūno ir Urano geografiniai ir magnetiniai ašigaliai nesutampa, jie pasislinkę net iki 60 laipsnių šiaurės – pietų ašies atžvilgiu. Dabar, pasak „Discovery News“, aiškėja, kad tai gali būti ištirpusių deimantų poveikis.
Manoma, kad iki 10 proc. Urano ir Neptūno sudaryta iš anglies. Jeigu šiose planetose egzistuotų milžiniškas skystų deimantų vandenynas, jis galėtų nukreipti abiejų planetų magnetinę ašį.
Pasak Prinstono universiteto planetologo Tomo Duffy, idėja, kad Urane ir Neptūne gali būti dideli ištirpusių deimantų vandenynai, nėra nauja. Pasak jo, „Nature Physics“ paskelbti naujojo tyrimo rezultatai tik patvirtina tokios idėjos pagrįstumą.
