Bundanti iš šoko Norvegija ir Europa bando atsakyti į klausimą: kas gi iš tiesų įvyko? Ar kruvinos skerdynės Norvegijoje — tik maniako siautėjimas? O gal visuomenėje gyvuojančių islamofobijos ar kultūrinio rasizmo ekstremalus proveržis? O gal tai perspėjimas Europos vyriausybėms atsigręžti į rinkimus laiminčias ultradešiniąsias partijas?
Kultūrinis fundamentalizmas
„Šio išpuolio su islamofobija nesiečiau, nusikaltimo motyvas ir kontekstas yra daug platesnis, negu kelių šimtų tūkstančių musulmonų buvimas Norvegijoje“, — mano Egdūnas Račius, politologas, islamo tyrinėtojas, Tarptautinių santykių instituto docentas.
Anot pašnekovo, Europoje yra nemažai žmonių, kurie galėtų būti priskirti kultūriniams fundamentalistams. Tai žmonės, manantys, kad tik jų gyvensena, jų vertybinė sistema yra teisinga ir prasminga — jei ne universaliai, tai bent šitame žemyne. Kitaip tariant, Europoje turi gyventi žmonės, kurie gyvena europietiškai.
„Įsivaizduojama, kad žmonės, atvykstantys iš kitų kontinentų, nesugeba ar piktybiškai nenori tapti europiečiais ir taip teršia europinę kultūrinę erdvę, todėl su jais reikia kažkaip dorotis“, — sako politologas.
Daug kultūrinių rasistų
E. Račius vartoja dar ir „kultūrinio rasizmo“ terminą, kai ne tiek svarbi odos spalva, kiek kultūra, tikėjimas ar tai, ką žmogus atsivežė iš savo ar savo tėvų krašto.
Pagal Harvardo profesorių S. Huntingtoną, parašiusį veikalą „Civilizacijų susidūrimas“, skirtingos kultūros bei religijos negali sugyventi ir jos neišvengiamai varžysis ir konfliktuos.
E. Račius mano, kad Norvegijos žudikas A. B. Breivikas, ėmęsis smurto, neabejotinai atstovauja minėtos kategorijos žmonių ekstremumui.
„Europoje yra pakankamai žmonių, kurie nekenčia kitų rasių, kitų tikėjimų, bet niekada nesigriebs smurto. Tai latentiniai rasistai. Breivikas priklauso atviriesiems rasistams. Jis griebėsi smurto, manydamas, kad yra šauklys ar pranašas, galintis išprovokuoti tam tikrą armagedoną“, — spėja E. Račius.
Netikėtas išpuolis ar tendencijos atomazga?
Ar šis išpuolis iš tiesų labai netikėtas?
E. Račius teigia, kad radikaliosios dešinės pakilimas yra pastarųjų metų ar net dešimtmečių tendencija visoje Europoje.
„Mes matome politines partijas, kurios veikia legalioje sistemoje ir legaliomis priemonėmis laimi rinkimus. Galima įvardinti beveik visas ES valstybes, kuriose yra panašios partijos, kaip “Tikrieji suomiai“, Švedų demokratai, nekalbant apie Nyderlandų Laisvės partiją — kai kurios partijos labai atvirai reiškia savo kultūrinę poziciją“, — sako E. Račius.
Politologas neabejoja, kad šis išpuolis, nepaisant baisios statistikos, kai kurių panašiai mąstančių europiečių bus sveikinamas.
„Pakanka pažiūrėti, kas šnekama Lietuvos kraštutinių dešiniųjų interneto svetainėse ar forumuose. Tikiu, kad bus apstu save patriotais vadinančių žmonių, kurie jį (A.B. Breiviką — red.past.) girs, matys, kaip herojų ir teigiamą veikėją. Reikia nepamiršti, kad visose visuomenėse yra įvairiausių išsigimėlių, nesveikų psichopatų — todėl specialiųjų tarnybų, teisėtvarkos struktūrų pareiga padaryti, kad jie negalėtų pakenkti visuomenei“, — sako E. Račius.
Su įvairove susidoroja ne visi
„Gal nuskambės negražiai, bet jis (A.B. Breivikas — red.past.) tam tikra prasme padarė paslaugą Europos vyriausybėms ir specialiosioms tarnyboms, parodydamas, kad paskutinį dešimtmetį buvo susitelkta ties musulmonų keliama grėsme, bet buvo ignoruojama kita pusė: būtent ultradešiniojo ekstremizmo kilimas. Ir ta banga labai akivaizdi“, — sako E. Račius.
Anot pašnekovo, autoriai, tyrinėjantys radikalią dešiniąją pastaraisiais dešimtmečiais, yra prirašę gausybė knygų (neabejotinai ir pačioje Norvegijoje). Dabar laikas šiuos procesus fiksuoti ir politikams, ir teisėsaugos struktūroms bei imtis tam tikrų priemonių.
„Reikia suvokti, kad tarp mūsų yra įvairiausių žmonių, su kuriais reikia dirbti įvairiuose lygmenyse — kai kur medikams, teisėsaugos struktūroms, galbūt mokykloms. Turime suvokti, kad gyvename pasaulyje, kai įvairovė yra tapusi iššūkiu, ir daug kas su tuo iššūkiu nesugeba susidoroti. Kai kuriems tai yra per sunku ir jie griebiasi desperatiškų veiksmų“, — komentuoja E. Račius.
Krikščioniškasis fundamentalizmas ar blogio siautėjimas?
Šiauliuose gyvenantis evangelikų reformatų teologas vokietis Holgeris Lahayne, dėstantis ir rašantis apie krikščioniškąjį fundamentalizmą, teigia skaitęs pranešimus apie Norvegijos įvykius vokiečių, anglų ir lietuvių kalbomis, kuriuose norvegų žudikas pristatomas, kaip krikščionis fundamentalistas. Teologas svarsto, kad žmonės bando paaiškinti nepaaiškinamą įvykį, įdėti jį į kažkokius stalčius, o po rugsėjo 11— osios tragedijos fundamentalizmo stalčius esą parankiausias.
Krikščioniško fundamentalizmo sąvoka, anot teologo, atsirado prieš šimtą metų, kai buvo akcentuotos krikščioniškos tiesos, kaip reakcija į to meto teologinį liberalizmą. Pirmine prasme, krikščioniu fundamentalistu galima vadinti popiežių Benediktą XVI-tąjį ir daugumą krikščionių. Tačiau šiandien ši sąvoka skamba, kaip siaubas, kaip smurto ir siaurų pažiūrų sinonimas.
H. Lahayne teigia, kaip ir visa Europa, iš pradžių žmogiškai stebėjęsis, kad tragedija įvyko tokioje civilizuotoje šalyje, kaip Norvegija.
Kita vertus, primena pašnekovas, iš pradžių visi stebėjosi, kodėl nacistai, Hitleris kilo iš vokiečių — J.V. Gėtės, F. Šilerio, kitų šviesuolių šalies. „Kartais švietimas, mokslas demokratija ir “teisinga“ religija negali garantuoti gerovės, ir tam tikrame kontekste blogis išsilieja. Iš teologinės pusės aš neklijuočiau etikečių, mes tai tiesiog vadiname blogio siautėjimu“, — sako H. Lahayne.
