Indrė Anskaitytė, LRT Radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt
Nors vienas pagrindinių Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) tikslų – pasaulyje užtikrinti taiką ir saugumą, realiais veiksmais į konfliktus jos gali įsitraukti tik tuose regionuose, kuriuose nėra tiesioginio didžiųjų valstybių intereso, sako Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas T. Janeliūnas. „Tačiau daugeliu atvejų didelių konfliktų metu didžiosios šalys jų turi, todėl susitarti JTO Saugumo Tarybos nariams būna sudėtinga“, – pastebi jis.
JAV nevyriausybinės organizacijos „Council on Foreign Relations“ eksperto Stewarto Patricko teigimu, sunku tikėtis, kad penkios JTO galios – JAV, Rusija, Kinija, Prancūzija ir Didžioji Britanija – taip lengvai susitartų kai kuriais klausimais atsisakyti panaudoti veto teisę, tad Saugumo Taryba gali gana efektyviai veikti, kol nesusipriešina didžiųjų jėgų interesai: „Tačiau kai jie susiduria, dažniausiai efektyvaus tarptautinio atsako Saugumo Taryba nepateikia. O jei tarptautinis atsakas ir atsiranda, dažniausiai jis nebūna pasiūlomas Saugumo Tarybos ir tai dažnai sukelia pavojus.“
JTO Saugumo Taryboje – politiniai žaidimai
Judėjimas „Islamo valstybė“ Sirijoje ir Irake, konfliktas Rytų Ukrainoje, etniniai konfliktai Centrinėje Afrikos Respublikoje, džihadistų grupuotė „Boko Haram“ Nigerijoje, pabėgėliai, laivais bandantys pasiekti Europos krantus, – tai vienos ryškiausių problemų pasaulyje. Žmogaus teisių gynimo organizacija „Amnesty International“ teigia, kad pastaraisiais metais, išaugus ginkluotų grupuočių skaičiui pasaulyje, vietinės valdžios su jomis nepajėgia susitvarkyti, o tarptautinė bendruomenė taip pat laiku nesugebėjo užkirsti kelio besiplieskiantiems konfliktams.
Taip, pasak ekspertų, atsitinka dėl didžiųjų šalių interesų. „Amnesty International“ atstovas Marekas Marczynskis sako, kad organizacija paragino penkias nuolatines JTO Saugumo Tarybos nares, sprendžiant klausimus, susijusius su sunkiai suvaldomais konfliktais, kuriuose civiliai tampa pagrindinėmis aukomis, atidėti savo interesus į šalį. Daugeliu atveju tai reikštų atsisakyti veto teisės.
„Taip, mes paraginome Saugumo Tarybą atsisakyti veto teisės. Mūsų metinis tyrimas parodė, kad viena iš penkių šalių pasaulyje susiduria su žmogaus teisių pažeidimais, kylančiais dėl ginkluotų konfliktų. Tai patys didžiausi nusikaltimai: karo nusikaltimai, nusikaltimai prieš žmogiškumą ir genocidas“, – patvirtina M. Marczynskis.
Jo teigimu, JTO Saugumo Taryba turi plačias galias: daugeliu atvejų ji galėtų kreiptis į Tarptautinį baudžiamąjį teismą su prašymu ištirti tam tikras situacijas, į konfliktų vietas būtų galima siųsti daugiau taikos palaikymo grupių, būtų galima balsuoti ir uždrausti tiekti ginklus grėsmingiems režimas.
Bet tai, pabrėžia M. Marczynskis, nevyksta: „Priežastis ta, kad dalis Saugumo Tarybos nuolatinių narių remiasi veto teise. Pavyzdžiui, jei kyla diskusija apie žmogaus teisių padėtį Sirijoje, Rusija ir Kinija pareiškia nesančios suinteresuotos priimti kažkokią rezoliuciją, nes ketina pasinaudoti veto teise. Kai pagalvoji apie už to slypinčią politiką, supranti, kad Rusija yra viena pagrindinių ginklų tiekėjų Basharo al-Assado režimui. Akivaizdu, kad Saugumo Taryboje vyksta politiniai žaidimai.“
Veto teisės atsisakyti nenorima
Tokiam „Amnesty International“ pasiūlymui pritaria viena iš penkių nuolatinių Saugumo Tarybos narių – Prancūzija. Ji siūlo veto teise turinčioms šalims savanoriškai susitarti nenaudoti galios blokuoti pasiūlymų, kai sprendžiami konfliktai, kuriuose civiliai patiria masinius žiaurumus, o kai kuriais atvejais ir genocidą. Kitos narės oficialiai neišsakė savo pozicijos šiuo klausimu.
O JTO atstovai pareiškė, kad dėl to turėtų susitarti pačios nuolatinės narės. Pasak JAV nevyriausybinės organizacijos „Council on Foreign Relations“ eksperto S. Patricko, sunku tikėtis, kad penkios JTO galios – JAV, Rusija, Kinija, Prancūzija ir Didžioji Britanija – taip lengvai susitartų kai kuriais klausimais atsisakyti panaudoti veto teisę.
„Įdomu tai, kad Prancūzija ir Didžioji Britanija nevetavo jokio klausimo nuo 1990 m. Rusijos ir Kinijos atstovai veto teise pasinaudojo blokuodami pasiūlymą dėl stipresnio atsako Basharo al-Assado režimui. Bet turiu pasakyti, kad šio Prancūzijos pasiūlymo, matyt, nepriimtų ir JAV, nes jos taip pat daug kartų naudojosi veto teise, ypač paskutiniais dešimtmečiais buvo blokuota daug su Izraeliu susijusių klausimų“, – svarsto S. Patrickas.
Anot jo, veto teisė, nors jai ir nepritaria didžioji dalis JTO narių, yra kaina, kurią mokame, kad turėtume šią organizaciją: „JAV niekada nebūtų prisijungusios prie JTO, jei nebūtų turėjusios veto teisės, kaip ir tuometinė Sovietų Sąjunga, Didžioji Britanija bei kitos nuolatinės narės.“
Padėtį lemia didžiųjų valstybių interesai
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas T. Janeliūnas sako, kad tiek JAV, tiek Rusija (anksčiau – Sovietų Sąjunga) iš tikrųjų veto teise naudojosi labai dažnai bandydamos užkirsti kelią joms nepalankiems sprendimams. Būtent dėl to bent jau dvi valstybės šios teisės tikrai neatsisakys, o be šio sutarimo vargu ar būtų įmanoma tokia reforma.
„Į konfliktą Ukrainoje yra įsitraukusi viena didžiųjų JTO Saugumo Tarybos narių. Rusija turi veto teisę, dažnai ja naudojasi, ir viskas, ką galima padaryti, nebent skelbti kažkokį susirūpinimą, bet tikrai nepriimti sprendimų, kurie į šį konfliktą galėtų tiesiogiai įtraukti JTO ar JTO taikdarius“, – kalba T. Janeliūnas.
Jo teigimu, realiais veiksmais (siųsti taikdarius, atskirti konfliktuojančias puses vieną nuo kitos, palaikyti taiką) JTO gali įsitraukti tik tuose regionuose, kuriuose nėra tiesioginio didžiųjų valstybių intereso. Tačiau daugeliu atvejų didelių konfliktų metu didžiosios šalys jų turi, todėl susitarti JTO Saugumo Tarybos nariams būna sudėtinga.
Taikos palaikymo misijos visiškai apsaugoti civilių nepajėgia
Vienas pagrindinių 1945 m. įkurtų JTO tikslų – pasaulyje užtikrinti taiką ir saugumą. Dabar organizacija vienija beveik visas pasaulio šalis – 193 nares. JTO sudaro kelios struktūros, pavyzdžiui, Generalinė Asamblėja, Saugumo Taryba ar Tarptautinis Teisingumo Teismas.
Organizacija yra užsibrėžusi konfliktus spręsti tik taikiu būdu ir atsisakyti bet kokio vienos šalies jėgos panaudojimo prieš kitą šalį. Tačiau būtent dėl to JTO per savo istoriją sulaukė nemažai kritikos, pavyzdžiui, kai 1994 m. taikos palaikymo kariai nesugebėjo užtikrinti saugumo ir užkirsti kelio genocidui Ruandoje.
Vis dėlto, pasak S. Patricko, pastaruoju metu JTO taikos palaikymo misijos tapo daug patikimesnės: „Manau, kad JTO pagerino savo taikos palaikymo misijas. Vienas dalykas, ką matome per paskutinius dešimtmečius, maždaug nuo 2000 m. Saugumo Taryba patvirtina gana didelį skaičių rezoliucijų, susijusių su civilių apsauga. Pavyzdžiui, pastaruoju metu matome, kad taikos palaikymo misijos daug tvirčiau reaguoja į smurtą, nei kad, tarkime, tai buvo daryta Ruandoje ar Bosnijoje, kai jos tiesiog stebėjo įvykius.“
Vis dėlto dideliuose ir ilgai besitęsiančiuose konfliktuose JTO taikos palaikymo misijos ir šiandien negali tinkamai apsaugoti civilių gyventojų. M. Marczynskis iš „Amnesty International“ sako, kad tai tapo viena priežasčių, kodėl pasaulis susidūrė su milžinišku pabėgėliu skaičiumi.
„Didžiausia problema ta, kad maždaug 70 proc. aukų konfliktuose tampa civiliai gyventojai – jie tampa taikiniais. Labai dažnai ginklai naudojami tankiai apgyvendintose vietovėse, susirėmimuose žūva daug žmonių. Tai turi būti sustabdyta, nes taip pažeidžiama tarptautinė humanitarinė teisė. Dėl šių priežasčių maždaug 50 mln. žmonių priversti pabėgti iš konfliktų krečiamų vietų. Tai sukėlė didžiausią nuo Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių krizę. Pirmą kartą kalbame apie tokį didelį skaičių žmonių, siekiančių prieglobsčio. Prieš dešimtmetį pasaulyje buvo maždaug 20 mln. pabėgėlių, taigi pabėgėlių skaičius išaugo daugiau nei du kartus“, – tvirtina M. Marczynskis.
JTO nelinkusios imtis radikalių priemonių
Tačiau dalis ekspertų teigia, kad nereikėtų atsakomybės už nesuvaldytus konfliktus mesti tik penkioms nuolatinėms Saugumo Tarybos narėms. JTO sudaro beveik visos šalys, ir pačios šalys narės nusprendžia nevykdyti privalomų Saugumo Tarybos reikalavimų.
Pasak T. Janeliūno, nors ir yra svertų, kaip suvaldyti sprendimų nevykdančias šalis, JTO nėra linkusios imtis radikalių priemonių. Be to, galimos sankcijos, be abejo, dažniausiai neapims agresyvios karinės jėgos.
„Per daugelį dešimtmečių JTO suprato, kur yra ribos, tačiau tam tikrais atvejais jau yra gana aiški praktika, kada ir kaip JTO gali įsitraukti į konfliktus. Nemaža dalis mažesnių konfliktų būdavo gana neblogai valdomi iš JTO pusės. Bet reikia atskirti, kada yra nedidelio ar vidutinio intensyvumo konfliktai ir kada vyksta labai dideli konfliktai, į kuriuos įsitraukia didžiosios valstybės“, – pastebi T. Janeliūnas.
O S. Patrickas sako, kad daugeliu atveju JTO geba suvesti konfliktuojančias šalis dialogo ir taip neretai prisideda prie situacijos sušvelninimo. „Manau, neišvengiama, kad tiek JTO Saugumo Taryba, tiek JTO plačiąja prasme yra ir bus organizacija, kur susiduria skirtingų šalių interesai. Neišvengiama ir tai, kad dažnai organizacijos tikslu tampa suvesti nesutariančias šalis, išgirsti jų požiūrį ir pažiūrėti, ar galima pasiekti kokį nors susitarimą. Tai ypač sudėtinga padaryti Generalinėje Asamblėjoje, kur susiduria ypač skirtingi ir įvairūs interesai“, – pastebi JTO analitikas.
Saugumo Taryba, pabrėžia S. Patrickas, gali gana efektyviai veikti, kol nesusipriešina didžiųjų jėgų interesai: „Tačiau kai jie susiduria, deja, bet dažniausiai efektyvaus tarptautinio atsako Saugumo Taryba nepateikia. O jei tarptautinis atsakas ir atsiranda, dažniausiai jis nebūna pasiūlomas Saugumo Tarybos ir tai dažnai sukelia pavojus.“
Ekspertai sutaria, kad vargu ar didžiosios JTO šalys sutiks atsisakyti veto teisės, tačiau sutinka, kad vis dažniau ir efektyviau spaudžiant Didįjį penketą eiti reformų keliu, JTO bus priverstos ieškoti efektyvesnių būdų kol kas sunkiai suvaldomiems konfliktams spręsti.
