Vidas Bareikis, Režisierius
„Jis verčia mąstyti. Jis visus verčia mąstyti. Saugumo stoka – štai kas verčia mąstyti. Ir todėl jo visi taip nekenčia. “ ( Albert’as Camiu. „Kaligula“)
Šis A. Camiu sakinys, mano nuomone, šiomis dienomis puikiai apibūdina ne tik garsųjį istorijos veikėją Kaligulą, bet ir patį teatrą bei šiuolaikinę visuomenės laikyseną. Būtent tas absoliutus saugumo jausmas, manau, ir verčia mus kas rytą keltis su ta pačia trankia tos pačios radijo stoties sukama muzika, su tuo pačiu trigubai per brangiu kavos puodeliu, už kurį mokame automatiškai, net nesusimąstydami. Su tais pačiais besišypsančiais veidais, kurie tau rėkia: „Įsijunk šypseną! Viskas tvarkoje!“ Visas aplinkos tonas tiesiog neša tave pirmyn, o galvoje palieka tiktai ritmą to jau iki kaulų smegenų pažįstamo hito su žodžiais „Eat! Eat! Fuck! Fuck! Eat! Fuck! Buy! Buy! Fuck! Fuck! Buy! Fuck!…“
O visa tai teisinama sakiniu – juk liaudžiai to reikia... Negrūzinkim žmonių. Kiti visuomenės veikėjai, kurie atsakingi už viso šio šlamšto „sušėrimą“, dažniausiai pasako – „Nieko, masė suvalgys... Svarbu aiškiai, kad ir debilui būtų aišku, be papildomų prasmių ir greitai.“
Niekada nepamiršiu draugės iš Baltarusijos akių, kai jų sostinėje žingsniuodami miesto centru kalbėjome apie jų dabartinę politinę situaciją ir girdėjau, kaip ji kalba tik puse lūpų, kad, gink dieve, kas nors aplinkui neišgirstų mūsų temos, o tuo labiau kokių nors konkrečių pavardžių. Jos akys buvo išsigandusios , spindinčios ir gyvos, mąstančios apie galimą alternatyvą, apie pasipriešinimą, apie įvairius kelius, kuriais galėtų jų šalis pasukti, ir kaip ji pati turėtų kreipti savo tolesnį gyvenimą. Ir tai nė iš tolo nebuvo panašu į šiuo metu vis dažniau apsiblaususiais žvilgsniais ir atsainia šypsenėle ginkluotų marionečių pulką, kurį matau gatvėse. Baisiausia, kad dažną dieną pats nevalingai tampu vienas jų.
Aš nesuprantu.
Aš nesuprantu, kaip gali būti toleruojamos TV ir radijo laidos, kurios skatina tyčiojimąsi iš žmonių, o jų vedėjai tampa kultinėmis asmenybėmis , nes sugeba kažką meistriškai užvartyti.
Aš nesuprantu, kodėl egzistuoja interneto komentarai? Vadinate tai demokratiniu nuomonės išsakymu? Aš vadinu tai tiesiog purvu ir negatyvios informacijos krūva. Juk šiomis dienomis dažniausiai žmonės perskaito tik straipsnio antraštę ir tada neria tiesiai į komentarus. Juose perskaitome ką nors panašaus: „Anapilin iškeliavo toks ir toks artistas“...
komentaras 1: „Taip jiems ir reikia – klounai, alkoholikai!“
Komentaras 2: „Pasigydyk tu, urode, ką tu išvis per savo apgailėtiną gyvenimą nuveikei?“
Komentaras 3: „Užjaučiame.“
Komentaras 1: „Ir taip visą gyvenimą reklamą darėsi, tai va paskutinė reklamos akcija. LOL.“
Komentaras 4: „Nesipykit, Neptūnas padarė Žalgirį.“
Aš nesuprantu, kaip politikai, kurie vos prieš kelerius metus buvo vadinami nusikaltėliais, gali vėl pretenduoti į postus ir kaip žmonių atmintis daro tokius stebuklus trindama visus šiuos faktus.
Aš nesuprantu, kodėl žmonės, jausdami ir tikrai matydami dirbtines šypsenas bei sarkastiškus veidus, visgi karūnuoja juos savo eterio karaliais, o tada komentuoja , komentuoja, komentuoja...
Pasakysit – na jo, suminėjai čia visas tas blogybes ir kas toliau? Kaip su tuo kovoti? Mano nuomone, kovoti gali tik pradėdamas nuo savęs.
Gerbdamas savo artimuosius ir aplinkinius, nenusileisdamas iki gyvuliško instinktų lygio ir darydamas žingsnius, kurie verstų ir įkvėptų keistis kitus.
Šiuo metu gyvename name be interneto ir televizijos, tai buvo vienas tų žingsnių, dėl kurių džiaugiuosi kiekvieną dieną, ir viena tų iniciatyvų, apie kurias visi šneka, bet nedaugelis padaro. Mes padarėm. Ir žinau, kad komentatorius Nr 1. jau rašo – „Tai kaip tu, debile, šį straipsnį papostinai, jei taip nekenti ir neturi interneto???“
Turiu ofisą ir darbinį kompą. LOL.
Kodėl mus vėl mąstyti priverčia tik žiaurūs ir tragiški kataklizmai, sukelti kaligulų? Ir kodėl taip sunku tai daryti laisvėje?
