Vyresniosios kartos Lietuvos psichiatrai nenori pripažinti savo klaidų – jie teigia nesekę savo kolegų iš Rusijos pavyzdžiu ir nepiktnaudžiavę psichiatrija.
Pririštas prie lovos
Prasidėjo ir mano „gydymas“ – šoko terapija insulinu. Apie tai pagalvojus, dar ir dabar nukrečia šiurpas. Kai sanitarai pririšdavo rankas ir kojas prie lovos, darbo imdavosi seselės. Dūris į veną – ir netrukus tavo siela atsiskiria nuo kūno. Kūnas blaškosi, tampomas konvulsijų, atrodo, nutrūks rankas ir kojas laikantys raiščiai. Paskui pamažu nurimsti ir, visas apsipylęs prakaitu, prabundi. Prabudęs gauni stiklinę cukraus. Kas antrą dieną vaistų dozė didinama, ilgėja ir blaškymosi periodas, sunkesnis tampa sugrįžimas į save.
Tuo laiku niekas psichiniam ligoniui neaiškino nei kaip jį gydo, nei kokius vaistus duoda. Dabar žinau, kad insulinu pacientams dirbtinai sukeliama koma. Komos ištikti ligoniai netriukšmaudavo, o ir atgavę sąmonę kurį laiką būdavo gana ramūs. Radau aprašymų, kad tokia terapija apčiuopiamų rezultatų neduodanti, bet atseit ir didelės žalos nepadaranti. Insulinas, kuris yra išskiriamas į kraują, nuneša visus nepanaudotus angliavandenius ir laisvai tekantį cukrų tiesiai į riebalų saugyklą kepenyse, pilvo srityje, taip pat – tarp odos ir raumenų. Tai labiausiai iš visų anabolinis hormonas. Jis kaupia papildomus angliavandenius kaip energiją raumenims, bet jeigu tos energijos neišnaudoji (o kur ją išnaudosi palatoje be rankenų?), tai tampa riebalais.
Matyt, todėl aš, į Žiegždrius patekęs sverdamas vos 60 kilogramų, po metų svėriau jau dvigubai daugiau – išpurtau, nudribo pilvas. Tad dabar ir galvoju – kas turėtų man atlyginti už sugadintą sveikatą?
Žmogus be teisių
Jau nebeprisimenu, kiek laiko mane „gydė“, bet po insulino kurso tikriausiai pamanė, kad aš jau esu palaužtas, kad nebekalbėsiu nei apie nedemokratinius rinkimus, nei apie blogą sovietinę santvarką, ir po kurio laiko perkėlė į kitą skyrių. Čia sutikau dar vieną į save panašų „ligonį“. Iš KGB rūsių į Žiegždrius buvo atvežtas, jei atmintis neapgauna, toks Miliūnas. Kartu su juo vaikščiodavome po Žiegždrių apylinkes, dirbome kūrykloje, sagų ceche.
Po metų gydytojai, padarę išvadą, kad aš jau „išgydytas“, apie tai parašė raštą, kuriuo remdamasis sovietinės Lietuvos Aukščiausias Teismas, paskyręs globėjais tėvus, išleido mane iš psichiatrinės ligoninės.
Štai tada aš ir pajutau, ką reiškia būti KGB sekamu „psichiniu ligoniu“. Už tuos kelis antisovietinius lapelius ir balsu išreikštas mintis, kurios neįtiko sovietų valdžiai, buvau persekiojamas iki pat nepriklausomybės paskelbimo. Tad galite įsivaizduoti, kaip buvo elgiamasi su tais, kurie leido ir platino pogrindinę spaudą, dalyvavo disidentiniame gyvenime.
Iš pradžių keletą metų mane vis kviesdavosi Kėdainių rajono psichiatras. Pas jį teko eiti ir norint įsidarbinti bent jau darbininku.
Sovietai buvo labai gudriai sugalvoję kitaminčius paskelbti ligoniais – vėliau su jais ką norėjo, tą darė. Net kalėjime kad ir už antisovietinę veiklą nuteistas žmogus galėdavo protestuoti, remtis įstatymu. O pabandyk ką nors ne taip pasakyti psichiatrinėje – tuoj gydytojas nuspręs, kad esi neramus, ir gausi padidintą vaistų dozę.
Net pačiomis baisiausiomis sąlygomis gulaguose laikomiems kaliniams niekas per prievartą vaistų nešvirkšdavo. Grįžęs iš įkalinimo įstaigos kalinys vėl tapdavo žmogumi, o ir išleisdavo atbuvus teismo paskirtus metus. Na o iš psichiatrinės išleisdavo tik tada, kai pamatydavo, kad esi visiškai palaužtas. Grįžęs iš psichiatrinės likdavai nepilnavertis, bet kada vėl galėjai būti ten uždarytas ir „gydomas“.
Beveik šventi psichiatrai
Ne veltui prieš kiekvienas sovietines šventes, suvažiavimus KGB pareigūnai eidavo pas psichiatrinių ligoninių direktorius ar vyriausiuosius gydytojus ir bendrai nuspręsdavo, ką tomis dienomis, kad netriukšmautų ar kitaip nesugadintų šventės, reikėtų uždaryti į ligonines. Dabar tai jokia paslaptis. Pasiskaitykite tinklalapyje „KGB veikla“ viešai skelbiamus dokumentus, ir sužinosite tai, ką Lietuvos psichiatrai iki šiol slėpė. Jie norėjo atrodyti šventesni už kitus sovietinius psichiatrus ir visą laiką atkakliai teigė, kad atseit jie psichiatrija nepiktnaudžiavę.
Dar ir dabar prisimenu Gedimino ordino karininko kryžiumi už nuopelnus Lietuvos medicinai apdovanoto tuometinio Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Nervų ir psichiatrijos ligų katedros docento Algirdo Dembinsko interviu, kuriame jis teigia, kad psichiatrija politiniams tikslams Lietuvoje netaikyta. Jis tada sakė, kad sovietinėje Lietuvoje nebuvę nė vieno tokio atvejo. Tai buvo pasakyta 1989 metais ir išspausdinta savaitraštyje „Žalioji Lietuva“. Reikia turėti omenyje, kad tai buvo dar sovietmetis ir garbus mokslininkas pabijojo sakyti tiesą, nors jau ir tuo laiku Sovietų Sąjungoje buvo pripažinta, kad ne vienas sveikas žmogus buvo uždarytas į psichiatrinę.
Štai Birutė Kuklytė savo moksliniame straipsnyje „Disidentų kalinimas Sovietų Sąjungos psichiatrijos ligoninėse 1918–1988 m.“ rašo: „Psichiatrijos naudojimo politiniams tikslams mechanizmas pradėtas kurti Stalino valdymo laikotarpiu. Įsteigus Kazanės specialiąją psichiatrijos ligoninę buvo atrasta dar viena represijų prieš disidentus forma. Nuo septintojo dešimtmečio vidurio imta organizuotai ir intensyviai piktnaudžiauti psichiatrija. Daugelį metų konkretūs piktnaudžiavimo psichiatrija atvejai buvo viešinami Vakarų spaudoje.“
Aštuntajame dešimtmetyje sovietų psichiatrai susilaukė viešo pasmerkimo už piktnaudžiavimą psichiatrija. Bijodami pašalinimo iš šios organizacijos, 1983 metais jie išstojo patys.
Aš suprantu, kad sovietmečiu dirbusiems psichiatrams nemalonu pripažinti, jog jie buvo KGB ir kitų represinių struktūrų įrankiai. Bet niekur nesidėsi – su jų pagalba teismai skirdavo priverstinius „gydymus“ ne vienam kitaip mąstančiam žmogui. Jeigu manęs kas nors tuo metu būtų paklausęs apie tokius gydytojus, aš juos būčiau pavadinęs budeliais su baltais chalatais. Su amžiumi žmogus tampi tolerantiškesnis, tai dabar ta formuluotė būtų švelnesnė – tai paprasčiausi minkštakūniai, kurie buvo pasiruošę vykdyti bet kokį paliepimą.
Visiškai sveikas
Sovietinės Lietuvos psichiatrai nesigailėjo net savo kolegų. Beieškant savo bylos, man į rankas buvo pakliuvęs ir dar vienas LTSR Aukščiausiojo Teismo nuosprendis. Dabar gerai žinomas advokatas, 6 metus net buvęs Lietuvos advokatų tarybos pirmininku, o tuo metu – teisėjas Rimas Andrikis, talkinamas psichiatrės ekspertės N. Naujokaitytės, 1980 metais nuteisė priverstinai gydyti Vilniaus greitosios pagalbos gydytoją psichiatrą Algirdą Statkevičių. Už tai, kad šis 1979 metais „pastoviai kūrė ir platino literatūrą tikslu susilpninti tarybų valdžią, nes joje buvo šmeižikiški prasimanymai, žeminantys Tarybų šalį ir jos visuomeninę santvarką. Tais pat metais rašomąja mašinėle perrašė savo paties kūrinį „Sofiokratija ir geodoroviniai jos pagrindai“, kur juodina marksizmo-leninizmo teoriją, neigia Socialistinės revoliucijos ir Tarybų šalies visuomeninės santvarkos reikšmę.“
Toliau A. Statkevičius buvo kaltinamas tuo, kad ragino atkurti nepriklausomą Lietuvą, kad įsitraukė į „antivisuomeninę“ Lietuvos Helsinkio grupę, kad platino antisovietinius lapelius, kuriuose buvo reiškiamas neigiamas požiūris į Afganistano karą, Čekoslovakijos įvykius. Taigi jo kolegos nusprendė, kad taip manyti gali tik žmogus, sergantis šizofrenija ir nesuprantantis savo veiksmų esmės.
Teisme gydytojams atstovavo N. Naujokaitytė, bet ekspertizę A. Statkevičiui kartu su ja buvo atlikę psichiatrai J. Glaubersonas bei D. Šapalienė-Stenionienė. Jų surašyto akto nepakako, kad A. Statkevičius būtų išsiųstas į specialiąją ligoninę Černiachovske, todėl buvo papildomai pakviestos „stipresnės pajėgos“: profesorius J. Šiurkus, minėtasis nė vieno piktnaudžiavimo psichiatrija fakto Lietuvoje nežinantis tuometinis Sveikatos apsaugos ministerijos vyriausiais specialistas psichiatras docentas A. Dembinskas, docentė J. Andriuškevičienė, medicinos mokslų kandidatas L. Radavičius. Jie ekspertizės aktą surašė kvalifikuočiau...
Taigi gydytojas A. Statkevičius atsidūrė Černiachovsko psichiatrinėje ligoninėje, o po trejų kankinimo metų buvo perkeltas į „gydyklą“ Taškente. Ir tik spaudžiant tarptautinei bendruomenei 1988 metais jis buvo paleistas ir ištremtas į JAV. Ten A. Statkevičius skaitė paskaitas, parašė ir išleido knygą „Psichiatrijos inkvizicijos siautėjimas Lietuvoje“. JAV psichiatrų komisijos pripažintas visiškai sveiku, 1989 metų spalio mėnesį jis dalyvavo Pasaulio psichiatrų asociacijos kongrese ir papasakojo savo gydymo istoriją. A. Statkevičius pasiūlė, kad būtų panaikintos šmeižikiškos politinių kalinių diagnozės ir kiekvienas atvejis paskelbtas spaudoje, taip pat kad būtų atsiprašyta psichiatrinio teroro aukų ir jų šeimų, kad būtų išmokėta materialinė kompensacija.
Ateinantį šeštadienį portale „Balsas.lt“ : Formalių klaidų pripažinimas
Taip pat skaitykite:
Saugumo rūsiuose ir psichiatrinėse ligoninėse (I)
Saugumo rūsiuose ir psichiatrinėse ligoninėse (II)
