Vadovaudamasis Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos išvadomis, Lietuvos gyventojų ir rezistencijos tyrimo centras grupei pasipriešinimo okupacijai dalyvių suteikė karių savanorių ir laisvės kovų dalyvių vardus. Laisvės kovų dalyvio statusas suteiktas ir „Balso“ grupės leidinių „Akistatos“ laikraščio vyriausiajam redaktoriui Vytautui Žutautui. Tai bene vienintelis žurnalistas, kuriam už kovas su sovietų valdžia suteiktas toks statusas.
Spausdiname V. Žutauto prisiminimus apie tuos jo jaunystės laikus.
Tuos pažymėjimus mums įteikė Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovėje. Deja, daugelį jų atsiėmė karių savanorių ar laisvės kovų dalyvių giminaičiai, nes patys kariai arba žuvę kovose, arba jau mirę. Nors ir mano barzda jau žila, aš buvau vos ne jauniausias, nes pažymėjimus paėmę giminaičiai – irgi jau pensininkai. Jaunesnis už mane buvo tik Vygaudas Vyšniauskas (53 m.), Panevėžio miesto moksleivių pogrindinės organizacijos, veikusios 1976–1977 metais, narys, platinęs antisovietinius atsišaukimus. Tačiau jis irgi neatvyko atsiimti pažymėjimo. Tai padarė jo giminaičiai.
Priminsiu, kad karių savanorių statusas suteikiamas ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyviams, o laisvės kovų dalyviais pripažįstami partizanų ryšininkai ir antisovietinių grupuočių nariai.
Vieną tokią grupuotę buvau sukūręs ir aš. Aišku, tas žodis „grupuotė“ ne visai tinka keturių jaunuolių kompanijai, bet oficialiai taip vadinama. Aš savęs nelaikiau ir dabar nelaikau kokiu nors nusipelniusiu kovotoju ar disidentu kaip Antanas Terleckas, Petras Plumpa, Jonas Stašaitis, Algirdas Statkevičius ar daugelis kitų, kurie platino „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, leido pogrindinę spaudą, kalėjo lageriuose. Mano pavyzdys turėtų žmonėms priminti, kokia silpna buvo sovietinė santvarka, kaip jos gynėjai kagėbistai bijojo dar net barzdos nesiskutančių jaunuolių ir kaip klastingai su jai kovojo.
Areštas
Areštavo mane klasikiniu, sovietiniuose kino filmuose rodomu būdu. Prie namo sucypė automobilio stabdžiai, trinktelėjo uždaromos durelės. Paskui – beldimas į duris. Šeimininkė, net neklaususi, kas, atšauna velkę – Linkuvoje, Pakruojo rajono miestelyje, visi pažįstami, ankstyvą žiemos rytą bijoti tikrai nėra ko. Kai durys atsidaro, ji kiek nustemba – tiek nepažįstamų vyriškių. Vienas išsitraukia pažymėjimą: „Saugumas. Kur jūsų nuomininkas?“
Šeimininkė ir jos brolis į Linkuvą buvo atsikėlę iš Klovainių, pas juos ne sykį buvo užėję stribai, ne sykį slėpėsi ir miškiniai, bet saugumiečiai į duris tąsyk pabeldė pirmą kartą. Ir ko jiems čia galėtų prireikti? Miškuose jau seniai nelikę kovotojų už laisvę, visi jau patikėję, kad prieš vėją nepapūsi, ir gyvena sotų laimingą gyvenimą.
O jauni mandagūs vyrukai, į Linkuvą atvažiavę net iš Vilniaus, jau stovi nuomininko kambaryje. Jie viskam pasiruošę: štai prokuroro sankcija areštui, štai – kratai. „Kelkis iš lovos, renkis – važiuosim“.
Keliuosi, šoku į kelnes, einu į virtuvę. Kartu su manimi – ir vienas iš atvažiavusiųjų. Jam labai įdomu stebėti, kaip aš valausi dantis, prausiuosi, kartu su juo užsuku į tualetą. Viską darau iš lėto. Man skubėti jau nebėra kur.
Atvykę specialistai jau rausiasi knygose, rašomojo stalo stalčiuose, patalynėje. Viskas daroma nepažeidžiant įstatymų. Kviestiniai – buto, kuriame gyvenu, šeimininkai. Jie iš nuostabos net išsižioja, kai iš palovės svečias ištraukia pistoletą. Šešių šūvių brauningas tuo laiku man kainavo tik 15 rublių. Daiktiniai įrodymai kraunami ant stalo, surašomas protokolas. Tuo ir baigiasi oficialioji dalis. Šeimininkas linki laimingos kelionės, jo sesuo nubraukia ašarą: „Kur tave, vaikeli, tokį jauną veš?..“
O veža į sostinę. Kaip kokį ministrą – juoda „Volga“. Ir apsauga patikima. Du iš šonų, vienas – priekyje. Beveik visą kelią tyli. Matyt, tokia instrukcija – su idėjiniais priešais nekalbėti. Tais 1967-aisiais, kaip ir vėlesniais metais, priešą būdavo galima tik smerkti. Smerkti mašinoje? Kam? Juk vis tiek niekas negirdės, niekam nepasigirsi, kad esi labai ištikimas ir net naktimis sapnuoji, jog gyveni pačioje demokratiškiausioje šalyje.
Demokratiniai rinkimai
Na, o priešas? Priešas – savarankišką gyvenimą vos pradėjęs jaunuolis. Ir jo biografija dar labai trumpa. Gyveno Josvainiuose, mokėsi, nuolat skaitė laikraščius, pats rašė žinutes iš miestelio gyvenimo. Rašė teisybę, todėl tikėjo ir kitais, kurie rašė. Tikėjo, kad geresnio ir gražesnio gyvenimo, kaip sovietų šaly, ir būti negali.
Vieną kartą užėjęs pas dėdę rado jį priglaudusį ausį prie radijo imtuvo. Jaunuolis priglaudė iš kitos pusės. Per „svirplių“ ūžesį, gaudimą prasimušdavo lietuviškas balsas. Nors laikraščiuose buvo perskaitęs, kad „Amerikos balsas“, Vatikano radijas ir kiti „balsai“ iš anapus meluojantys, bet sukluso. Norėjosi išgirsti, ką jie meluoja, be to, uždraustas vaisius visada saldesnis. Paklausai, ką kalba, o rytojaus dieną klasėje gali ir prieš draugus pasipuikuoti. Jiems irgi įdomu. Įdomiau negu „Komjaunimo tiesos“ laikraštyje perskaityti socialistinio lenktyniavimo naujienas.
Tik bėda, kad jaunuolis besiklausydamas ėmė galvoti. Galvoti sovietų šalyje buvo uždrausta. Nes galvojant kyla klausimų – o kas į juos galėjo atsakyti? Už mažiausią abejonę sovietinio gyvenimo privalumais grėsė represijos. Tuo netrukus įsitikino ir pats jaunuolis.
Vyresniųjų klasių moksleiviai padėjo rinkimuose. Vieni, aprengti tautiniais rūbais, stovėjo prie urnų, kitus pasiuntė pas nebalsavusius žmonės. Jaunuolis užsispyrė: neisiąs, ir tiek. Balsuoti ar nebalsuoti – kiekvieno žmogaus teisė. O koks čia balsavimas, jei tik vienas kandidatas. Jis parinktas ir seniai jau išrinktas.
Dabar apie tai jau net nekalbame, nes tai visiems suprantamas dalykas. Prieš keturiasdešimt metų apie tai, kad tokie rinkimai su demokratija neturi nieko bendro, daug kas kalbėjo. Tik – pašnibždomis. Šį kartą buvo pasakyta garsiai. Mokyklos partinės organizacijos sekretorius J. Puodzevičius tai girdėdamas ir raudo, ir balo. Jam baisiausia buvo, kad to neišgirstų rinkimuose dalyvaujantys svečiai. Tokios „auklėjimo spragos“ atsirūgtų ne jam vienam. Deja, svečiai išgirdo. „Tu drįsti abejoti mūsų demokratija!? – šaukė atstovas iš netolimo centro, iš Kėdainių. – Ar žinai, kiek kraujo pralieta, kad štai tu galėtum dalyvauti rinkimuose?“ Ilgai rėkė, nė nepastebėdamas, kad prieš jį – šešiolikmetis, tuose rinkimuose nė nedalyvaujantis. Pagaliau tai išdrįso jam priminti visą laiką šalia stovėjęs partinės organizacijos sekretorius. „Tai kas jo tėvai? Nubausti!“ – lakstė po agitatorių kambarėlį atstovas.
Netrukus į rinkimų štabą buvo pristatyta ir mama. Vargšė, ji nė nenujautė, kad bus apkaltinta antisovietiškai auklėjanti sūnų, nenujautė, kad tai ne paskutinis toks iškvietimas. Vėliau J. Puodzevičius atsiprašė tėvų, paaiškino, kad atstovas iš centro (beje, tai buvo Kėdainių rajono liaudies teisėjas) yra dalyvavęs fronte, kontūzytas, labai nervingas. Todėl, girdi, nereikia pykti. Įdomu, aišku, būtų buvę pasiklausyti, kaip tas kontūzytas teisėjas veda bylas, kaip toks labai nervingas teisia žmones.
Šmeižikiški lapeliai
Berniukas išaugo. Jo pažiūros buvo kaip ir daugelio – tik, skirtingai negu kiti, jis jų neslėpė. Ir jau dirbdamas Linkuvos vidurinėje mokykloje subūrė bendraminčių ratelį. Kartu su vyresniųjų klasių moksleiviais klausydavosi „balsų“ iš užsienio, kalbėdavosi apie gyvenimą.
O vieną rytą Linkuvoje, ant poros parduotuvių durų, ant keleto namų sienų, žmonės pamatė priklijuotus lapelius. Juose buvo rašoma, jog sovietai ir komunistai taip nugyvenę Lietuvą, kad parduotuvių lentynos tuščios, kad nesą pirkti net degtukų, o apie kitas prekes nesą ką ir kalbėti. Ir visa tai esą dėl to, kad visa, kas geriausia, išsivežantys rusai. 1967 metais šiame krašte tai buvo negirdėtas dalykas. Žmonės net skaityti bijojo. Trumpam sustodavo, apsidairydavo ar niekas nemato, greitai peržvelgdavo ir maudavo šalin. Bet žinia apie tiesą rašančius lapelius tuoj pat pasklido po miestelį ir, aišku, pasiekė milicininkų ausis. Šie tą žinią perdavė tiems, kuriems priklausė kovoti su kitaminčiais.
KGB sujudo kaip reikiant. Prieš nugramdydami lapelius kagėbistai fotografavo, matavo, rašė įvykio apžiūros protokolus, ieškojo pėdsakų. O tie pėdsakai buvo prieš nosį, nes visi lapeliai buvo parašyti ranka.
Kol saugumas ieškojo „raštininkų“, kitą rytą vėl atsirado lapelių, o „Komjaunimo tiesos“ redakcija gavo laišką. Jame buvo rašoma apie sukriošusią ekonomiką, apie „demokratiškiausius pasaulyje rinkimus“, apie spaudos laisvę. „Štai ir to mūsų laiško neatspausdinsit, – buvo rašoma laiške, – tai kokia čia laisvė?“ Daug kuo buvo apkaltinti komunistai, buvo keletas ir labai negražių žodžių okupantų vadovų adresu. Dabar visi žinome, kad tie vadovai iš valstybės ėmė, ką norėjo, o tame laiške jau prieš daugelį metų teigta, kad „Brežnevas, Kosyginas ir Podgornas yra vagys, šunys, komunistai“.
Ir tas laiškas, ir lapeliai netrukus sugulė į bylą, kurioje buvo rašoma: „Žutautas 1967 metų sausio 18 dieną Linkuvos miestelyje parašė lapelius, kuriose skleidžiami žinomai melagingi prasimanymai, žeminantieji tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarka. [...] Tą patį vakarą Žutautas kartu su Beresnevičiumi, Gladučiu parašė šmeižikiško turinio kolektyvinį laišką, kurį pasiuntė „Komjaunimo tiesos redakcijai“.
Ar galima sakyti, kad visa tai, ką darėme, mes darėme iš tvirtų įsitikinimų, kad siekiame Lietuvos laisvės, nepriklausomybės ir panašiai? Anaiptol. Tai buvo ir jaunatviška romantika, ir nuotykių ieškojimas. Naktis, tamsu, siaučia pūga, o mes keturiese vienas paskui kitą slapstydamiesi einame klijuoti lapelių. Įdomu, paslaptinga. Rinkdavomės irgi po vieną, vis apsidairydami, ar neseka. Vėliau sužinojau, kad paskutinėmis dienomis prieš areštą mane jau sekė. Beje, pistoletas irgi buvo dėl žaidimo. Iš jo nė sykio taip ir nebuvo iššauta, nors byloje jis figūravo kaip daiktinis įrodymas.
Saugumo rūsyje
Už tuos lapelius, už tą laišką, už pistoletą ir užsivėrė kalėjimo vartai. Tai buvo rūsys KGB pastate Vilniuje. Jame nuobodžiavo prižiūrėtojai. Kiekvienas naujas „nusikaltėlis“ praskaidrindavo jų šiaip jau labai vienodą gyvenimą.
Prižiūrėtojai čia padėties viešpačiai. Pirmiausia įgrūda į kamerėlę – tokią mažą, kad gali tik sėdėti kojomis atsirėmęs į duris. Net pajudėti sunku. Nors joje pralaiko gal tik valandą, atrodo, kad praėjo visa para. Po to įveda į atskirą kambarėlį, liepia nusirengti iki nuogumo, atidžiai apžiūri, ar neslepi kokioje nors savo kūno raukšlėje, įdubime ar skylutėj peiliuko, pieštuko ar dar ko nors. Apžiūri ir kiekvieną drabužio siūlelę – tik tada leidžia apsirengti. Atima kelnių diržą, batų raištelius. Dabar nori nenori greitai nepaeisi. Viena ranka būtinai turi laikytis kelnes – antraip nusmuks, susipainiosi. Kojų aukštai irgi nepakelsi – nevarstytus batus pamesi. Taip ir kėblini koridoriumi – šlumšt, šlumšt. „Prie sienos!“ – išgirstu rusišką komandą. Stoviu, kol atsiveria dar vienos durys. Džirgžt, džirgžt, trinkt – metalas į metalą.
Kameroje šilta. Elektros lemputė dieną naktį plieskia į akis. Grotuotas langelis palubėje. Koridoriuje nuolat aidi prižiūrėtojų žingsniai. Kartkartėmis sustoja prie durų, žvilgteli pro akutę. Daugiau kaip mėnesį kameroje sėdžiu vienas. Po mėnesio įkelia kaimyną. Jis gerokai vyrenis už mane. Jei neklysta atmintis, tai buvo veterinaras nuo Rokiškio B. Karalius, apkaltintas pagalba vokiečiams. Kaltinimai man ne ką menkesni – antisovietinių lapelių platinimas, nepilnamečių įtraukimas į nusikalstamą veiklą ir šaunamojo ginklo laikymas.
Dienos slenka labai lėtai. Tardytojas neskuba. Išsikviečia tardyti sykį, du per mėnesį. Likęs laikas – mano. O jo tikrai daug. Šeštą valandą ryto nori nenori verskis iš lovos, tvarkyk patalynę. Už keleto minučių atsiveria durys, imi kampe stovintį puodą („parašą“) ir tai, ką padarei per naktį, neši į tualetą. Nusiprausi ir – atgal. Iki pusryčių dar dvi valandos. Galėtum ir pasnausti, bet pro akutę nuolat žvilgčioja prižiūrėtojas. Drausmės pažeisti nevalia, tačiau jei sugebi apmauti savo „angelą sargą“ – galima. Atsisėdu nugara į akutę, galvą paremiu abiem kumščiais ir snaudžiu.
Aštuntą valandą prasiveria langelis – pusryčiai. Gabalėlis forminės duonos, kruopelytė sviesto, gabaliukas cukraus ir visas virdulys virinto vandens. Duona ir vanduo – visai dienai.
Po pusryčių – vėl laisvalaikis. Prasiveria langelis ir gauni „Tiesą“. Sykį per savaitę pro tą patį langelį duryse paduoda ir knygų. Kartais – Šekspyro sonetus, o kartais – tekintojo žinyną. Nepasirinksi. Išmoksti džiaugtis tuo, ką duoda.
Pietūs: lėkštė raugintų kopūstų ar kruopų sriubos, samtelis košės ir žuvies ar silkės gabalėlis. Sykį per savaitę kruopų košę pakeičia tarkuoti burokėliai. Po pietų vėl skaityk, matuok žingsniais kamerą, tik, šiukštu, neatsigulk. Negalima. Tuo laiku, kai ligoninėse ramybės valanda, izoliatoriuje – pasivaikščiojimas lauke. Privalomas. Nuo jo atleisti gali tik gydytoja. Ranka prisilaikydamas kelnes klemšini koridoriumi į aptvarą. Penki žingsniai pirmyn, penki – atgal. Viršuje – bokštelis. Jame sargybinis, kuris stebi tave ir dar trijuose aptvaruose kūtinančius tavo nelaimės draugus. Matyt, irgi po du. Per pusmetį, praleistą izoliatoriuje, be B. Karaliaus ir prižiūrėtojų, daugiau nemačiau nė vieno žmogaus.
Vakare vėl džingžteli langelis – tik spėk pasiimti dubenėlį pieniškos sriubos. Prieš miegą (tai leidžiama daryti tik nuo dešimtos) dar viena pramoga – puodo išnešimas.
Taip ir slinko dienos. Nuobodžios ir vienodos. Ypač sunku buvo pavasarį. Kamera, matyt, buvo į konservatorijos pusę, tad dažnai girdėdavosi muzika. Jaunystė norėjo į laisvę, norėjo mylėti ir būti mylima, deja, grotuotos geležinės durys dar negreit prasivėrė.
Tardytojas davė pasirašyti raštą, kad generalinis prokuroras pratęsė tardymo terminus. Nors ir buvo, atrodo, labai kvalifikuoti, tardytojai nesugebėjo laiku apklausti liudytojų, surinkti įrodymų. Nesugebėjo byloje, kur vaikėzai pašnekėjo prieš valdžią. Įdomu, kiek būtų trukęs tardymas, jeigu nusikaltėliai irgi būtų buvę kvalifikuoti. O gal visa ši organizacija, vadinama saugumu, tik ir tiko kovoti su nors kiek kitaip mąstančiais žmonėmis?
Beje, teko pabuvoti ir pas sovietinės Lietuvos vyriausiąjį prokurorą Viktorą Galinaitį. Prieš pratęsdamas bylos terminus, jis gal porą valandų kalbėjosi su manimi, vis klausinėjo, ar ne kunigai sugundę kalbėti prieš valdžią. Tik negalėjau pradžiuginti prokuroro – su kunigais tikrai neturėjau jokių ryšių. O kai kam, matyt, labai norėjosi, kad būtų būtent taip.
Vytautas ŽUTAUTAS
