Tai, kad Valstybės saugumo departamentas (VSD) yra suskirstęs žurnalistus į „teisingus“ ir „neteisingus“, – jokia naujiena. Viena pašvęstoji kolegė dar VSD skandalo metu po pulkininko Vytauto Pociūno žūties nakvojo buvusio departamento direktoriaus kabinete. Paskui lyg grybai po lietaus radosi straipsniai, šmeižiantys žuvusį žmogų.
VSD ligi šiol slepia dvylika informacinių-analitinių pažymų, kurias parengė minėtas pareigūnas ir jo kolegos iš kitų departamento valdybų. Viena iš jų, dvyliktoji, apie tai, kaip, už ką ir kiek Rusijos „Gazpromo“ vietininkai Lietuvoje moka „teisingai“ žiniasklaidai.
Šių žinių įslaptinimas sukuria tikrai „nuodingą“ situaciją. VSD žino, kuriuos leidinius ir televizijas galima pažeisti paviešinant šią informaciją. Pačios redakcijos irgi žino, kad VSD tokią informaciją turi. Tad geriausia sudaryti sandėrį dėl abipusio tylėjimo. Iš to laimi ir korumpuoti žurnalistai bei jų užsakovai, ir VSD. Pralaimi Lietuvos žmonės ir demokratija. Saugumas gali išvengti stambios žiniasklaidos kritikos ir netrukdomai veikti velniai žino ką. Niekam nežinant.
Tačiau ne visi, net ir netobulame žurnalistų pasaulyje, yra linkę dalyvauti tokiuose sandėriuose. Tokius VSD ėmėsi apdoroti pagal atskirą programą. Politologas Kęstutis Girnius sulaukė „subtilaus“ perspėjimo, kad jo tekstai netinkami. Dirbta buvo šiurkščiai ir neprofesionaliai. Naudoti KGB taikyti metodai, tačiau pasirengimo – nulis. Galėjo žvalgai atsižvelgti į „objekto“ psichologiją ir įpročius bei suprasti, kad tyliai viskas nepraeis. Kai VSD vadovas Povilas Malakauskas važiavo perspėti Andriaus Kubiliaus, kad naujasis premjeras neprasidėtų su netinkamais žurnalistais, nesusitikinėtų su jais kavinėse ir neatvirautų, irgi persistengė. Jo kolegos taip pat. Tai buvo toks pat nykus elgesys, kaip tada – žuvus V. Pociūnui, kai saugumiečiai bandomis šliaužiojo po Seimą ir tikino politikus nesikišti, nieko netirti.
Atrodo, kad VSD skandalo metu išvaikyti visi ar beveik visi Seimo komitetui tiesą liudiję pareigūnai, kiti išėjo patys. Likusieji, matyt, bus nelabai gabūs tinkamai dirbti, bet puikiai mokantys įtikti bei pataikauti personažai.
Gaila, kad šioje istorijoje kol kas nesulaukiama tinkamos žurnalistų organizacijų reakcijos. Kol jos nebus – politikai iniciatyvos išspręsti šį klausimą neparodys. Mat jie, kaip puikiai žinome, taip pat linkę labiau mėgti situaciją, kai bent dalis žiniasklaidos būtų priversta prikąsti liežuvį.
