„Ar mes artėjame prie blondinių išnykimo?“ – neseniai savo puslapiuose retoriškai teiravosi Prancūzijos dienraštis „Le Monde“. Jo teigimu maždaug 2200 metais Suomijoje gims paskutinė planetoje blondinė.
Pirmą kartą ši nerimą kelianti tema buvo pradėta aptarinėti 2002 metais, tačiau nepaisant didelio susidomėjimo genų mįslė tebėra neįminta, teigia Italijos dienraštis „La Repubblica“. Pasak jo, tai, kad paskutinis pasaulyje žmogus aukso spalvos plaukais asocijuojasi su moterimi, tėra fikcija. Lygiai tokia pat tikimybė, kad paskutinis šviesiaplaukis žmogus bus vyras.
Apie genų nulemtą šviesiaplaukių nykimą buvo pradėta kalbėti 2002-ųjų rugsėjį po neva Pasaulio sveikatos organizacijos atlikto tyrimo. Sensacingą žinią apie tai, kad po dviejų šimtų metų nebeliks blondinių, pasigavo viso pasaulio televizijos ir laikraščiai. Tačiau tų pačių metų spalio 1 d. Pasaulio sveikatos organizacija paskelbė paneigimą: „Mes niekada nevykdėme tokio pobūdžio tyrimų ir pabrėžiame, kad neturime jokios ypatingos nuomonės blondinių likimo klausimu“.
Tačiau susirūpinimas šviesių plaukų ir mėlynų akių ateitimi yra visiškai pagrįstas, rašo „Repubblica“. Pasaulio sveikatos organizacijos gūžčiojimų nepakako, kad ši problema būtų nukišta kuo toliau nuo mokslininkų akių. Genas (ar genai – kiek jų iš tikrųjų, neaišku, nes iki šiol jie tebėra neišskirti), atimantys iš plaukų tamsų pigmentą, iš tikrųjų yra recesyviniai. „Kad gimtų šviesiaplaukis kūdikis, jis turi paveldėti dvi „šviesiųjų“ genų kopijas, po vieną iš abiejų tėvų. O kad plaukai būtų tamsūs, pakanka gauti vieną „rudąjį“ geną – arba iš motinos, arba iš tėvo“, - aiškina genetikas, Mendelio instituto Romoje mokslo direktorius profesorius Bruno Dalla Piccola. “Tačiau 2050 metais pasaulio gyventojų skaičius pasieks 9 milijardus. Labai tikėtina, kad Afrikoje, Azijoje ir Pietų Amerikoje gims 3 milijardai kūdikių”, - argumentuoja “Le Monde”. Beveik visų jų plaukai bus tamsūs, o tikimybė, kad vaikas iš tėvo ar motinos paveldės “šviesųjį” geną, bus statistiškai nereikšminga.
Tai, kad šviesių plaukų genas yra recesyvinis, anaiptol nereiškia, kad jis visiems laikams prapuls iš mūsų DNR, teigia dienraštis. Net ir nepasireikšdamas jis bus perduodamas iš vienos kartos į kitą. “Yra genetinė taisyklė, sutinkamai su kuria genų pasireiškimo dažnumas tam tikroje tautoje visada išlieka pastovus, jei tik santuokos sudaromos atsitiktinai, tai yra, ne tarp kraujo giminaičių”, - sako profesorius Dalla Piccola. Mūsų reprodukcinį pasirinkimą lemia įvairūs kultūriniai, socialiniai ir net religiniai veiksniai. Jei prisimintume, kad Viduržemio anemija per kelis dešimtmečius persikėlė iš Italijos pietų į šiaurę ir kad naująja jos sostine tapo Turinas, galime įsivaizduoti, kaip dirbtinai šviesinamų plaukų epochoje gali keistis situacija dėl blondinių, rašo „Repubblica“.
Šiaurės europiečių bruožų – šviesių plaukų ir mėlynų akių – perdavimas žmonijos istorijoje niekuomet nevyko pagal griežtus genetinius dėsnius. Ir tai, iš visko sprendžiant, patvirtina Dalla Piccola teiginius. Evoliucinė blondinių ir blondinų kilmė – tai jau kita paslaptis, kuri, kaip ir hipotetinis jų išnykimas, kol kas dar laukia mokslininkų įminimo. Jei aukso spalvos plaukų požymis DNR pasirodė maždaug prieš 10 tūkstančių metų – taip teigiama iki šiol patikimiausių tyrimų išvadose – tuomet labai sunku paaiškinti, kaip per tokį trumpą laiką recesyvinis genas pasireiškė 2 – 4 proc. pasaulio gyventojų. Sutinkamai su statistikos dėsniais, taikomais natūraliai atrankai, tam būtų prireikę 850 tūkstančių metų, tvirtina „Repubblica“.
Kanados Šv. Andriaus universiteto antropologas Peteris Frostas 2006 m. kovą paskelbė tyrimo “Evoliucija ir žmogaus elgesys” išvadas. Jose sakoma, kad šviesiaplaukės moterys buvo geidžiamas kromanjoniečių vyrų laimikis. Tą epochą, per patį ledynmetį, vyrai labai dažnai išsiruošdavo į pavojingas gyvūnų medžiokles, ir dėl to mažėjo gyventojų skaičius. Išgyvenusieji naudodavosi plačia moterų pasirinkimo laisve. Ir, pasak Frosto, neabejotina, kad urviniai vyrai teikdavo pirmenybę blondinems.
