Saudo Arabija galbūt tiesiogiai ir nesusijusi su rugsėjo 11–osios įvykiais, kurių metu žuvo daugiau nei 3000 žmonių, tačiau yra tiesiogiai susijusi su tyla nuo pat to lemtingo įvykio. Ši valstybė iki šiol neigia faktą, kad teroristų ideologija buvo sukurta ir išvystyta jos teritorijoje.
Tokia pozicija, atrodo, yra užkrėčiama, nes Jungtinės Valstijos taip pat daro viską, kad pakeistų temą kiekvieną kartą, kai yra paliečiamas Saudo Arabijos vaidmuo rugsėjo 11–osios atakose. Jungtinėms Valstijoms, atrodo, žymiai paprasčiau susikoncentruoti ties labiau mirtingomis grėsmėmis, kurios labiau tariamos nei tikros – ar tai būtų Saddamas Husseinas, ar Irano šiitų dvasininkai.
Nuo to momento, kai Niujorke krito bokštai dvyniai, JAV pasistengė apibrėžti pasauliui, kaip reikia suprasti šias teroristų atakas. Prezidentas Georgas W. Bushas pareiškė, kad “jūs arba su mumis, arba prieš mus", ir greitai pradėjo klasifikuoti visas nacijas pagal šiuos manicheistinius kriterijus.
Musulmonų lyderiai po visą pasaulį susirūpino, kad jie bus stigmatizuoti, ir turbūt niekur labiau, kaip Saudo Arabijoje, kurioje režimas bijojo, kad dešimtmečiai draugystės su JAV gali baigtis.
Tačiau su šiomis baimėmis buvo nepataikyta, nes Busho administracija buvo užsibrėžusi minimizuoti Saudo Arabijos vaidmenį rugsėjo 11–osios žiaurumuose. Tiesa, 15 iš 19 lėktuvų pagrobėjų buvo iš Saudo Arabijos, ir atakų autorius, Osama bin Ladenas, čia gimė ir subrendo. Tačiau Busho administracija pasirinko tai ignoruoti ir paslėpti bet kokius šalies dalyvavimo šiuose įvykiuose įrodymus. Ilgalaikiams dvišaliams santykiams, paremtiems nafta, neturėjo būti sutrukdyta.
Vis dėlto, Saudo Arabijos statusas tapo kritikos taikiniu. Valstybės prestižas tarp kitų islamišku režimu nukentėjo, nes Al Qaeda buvo plačiai suvokiama, kaip Saudo Arabijos oficialios ideologijos, arba Vahabizmo, produktas, o taip pat gaunanti didžiąją dalį savo finansavimo šalies viduje. Bandydamas atlikti savotišką “žalos suvaldymą„, režimas tapo užsiėmęs kovomis su savo vidaus priešais, tuo pat metu pažymėdamas teroristus “užsieniečiais“, “negerbiančiais Islamo„, ir, taip, netgi “sionistais“.
Ši schema buvo pakankamai sėkminga, vaizduodama namusoe užaugintus džihadistus, kaip išorinių, transnacionalinių grupių be šaknų atstovus. Saudo Arabijos teroristai buvo aiškinami, kaip al fi'a al dhallah (“grupė, kuri pasuko klaidingu keliu„). Kad dar labiau išblaškytų dėmesį, saudo arabiečiai pradėjo išvien vadinti šiitų mažumą, kaip Irano terorizmą remiančio režimo “penktąją koloną“.
Tačiau, nepaisant tokio aukšto budrumo, Saudo Arabijos “terorizmo ląstelės„ vėl aktyvavosi po JAV invazijos į Iraką 2003–iais metais. Kitais metais Osama bin Ladenas apibūdino šalį valdančios al–Saud šeimos naftos pelno kontrolę, kaip “didžiausią istorijoje vagystę“. Po bin Ladeno įsakymų naftos infrastruktūra, naftos miestas Kobaras ir policijos būstynė Rijade buvo atakuoti.
Po teroristinių išpuolių JAV pasaulio dėmesys ir kritika Vahabizmui privertė Saudo Arabijos valdovus ginti sa vo religines pažiūras, kurios taip ilgai legitimizavo jų režimą. Ypatingame pavojuje buvo Al–walaa' wa al–bara' (“lojalumas sistemai ir priešiškumas išorei„) konceptas, centrinis Saudo Arabijos švietimo sistemos komponentas, nes jis suponuoja pareigą įsitrauktį į džihadą, kad apgintų moraline tvarką. Po amerikiečių protestų, visos nuorodos į konceptą 2004–ais buvo pašalintos iš vadovėlių. Tačiau tai buvo toliausiai, kiek nuėjo Saudo Arabijos švietimo sistemos ir programos “reforma“.
Kita nesekmė buvo šalies pastangos pakeisti jau sugautus teroristus. Dešimtmečio viduryje Saudo Arabija buvo giriama už Gvantanamo kalėjimo kalinių iš Saudo Arabijos reintegracijos sistemos sukūrimą. Tačiau tariamas vaistas – daugiau žinių apie Vahabizmą – tapo tik paskatinimu ligai: žmonės, kurie prisijungė prie Al Qaedos, buvo tie, kurie dalyvavo Saudo Arabijos reabilitacijos programoje.
Net ir Arabų pavasario paskatinta Al Qaedos marginalizacija nesuteikė šaliai atokvėpio. Tikroji demokratija, žinoma, negali koegzistuoti su Al Qaeda; tačiau ji taip pat negali koegzistuoti su tamsia monarchija, pririšta prie fundamentalistiškos ideologijos. Bin Ladeno mirtis įvykio tada, kai didžioji musulmonų pasaulio dalis per viešus protestus išreiškė, kad neturi noro matyti režimų, pastatytų ant Vahabizmo įkvėpto fanatizmo rūšies.
Šioje vietoje Saudo Arabijos elgesys atkartojo amerikiečių elgesį, arba atvirkščiai. JAV arba neskubėjo paremti Arabų pavasario revoliucijų (Egiptas buvo labiausiai matomas atvejis), arba tyliai užmerkė akis į jų užgniaužimą, kaip buvo Bahreine. Būtent, Saudo Arabijos vienašališka karinė intervencija į Bahreiną su tikslu užgniaužti sukilimą, nors ir netiesiogiai, taktiškai buvo remiama JAV.
Dešimt metų po rugsėjo 11–osios atakų, Al Qaeda marginalizuota, bet ne Saudo Arabijos, kuri augino savo teroristus, ir ne JAV, kuri paskelbė karą prieš bin Ladeną ir jo sąjungininkus. Vietoje to, tai buvo įvykdyta drąsių ir orių paprastų arabų nuo Damasko iki Tripolio. Galbūt, jei Saudo Arabijos karališkoji šeima galėtų suvokti šį paprastą faktą, jai nebereikėtų neigti tikruosius savo šalies nesaugumo šaltinius.
