Jis yra ar ne, Dievas? Gyvenimas neteisingas – kodėl jis leidžia blogiui klestėti žemėje? Ar jis girdi mūsų maldas, ar išklauso? Ar būti geram, ar bijoti jo rūstybės? Ar jis mus baudžia, ar jis mus myli? Kaip jam įtikti, kaip jam įsiteikti? Kokia jo sprendimų logika?
Filme „Briusas Visagalis“, Jimo Carrey herojus Briusas ima maištauti prieš Dievą – Briusas negavo žadėto paaukštinimo darbe, o jo šuo – Viešpatie, negi ne absurdas – įkyriai šlapinasi ant naujos madingos sofos krašto, užuot atlikęs šiuos reikalus prie medžio, augančio tiesiog po langais.
Briusas mąsto – koks Dievas galėjo sukurti šį pasaulį? Iš tiesų koks?
Biblijoje aprašyta Jobo drama. Jobas buvo doras, darbštus žmogus, turėjo didelę gražią šeimą, daug sūnų, klestintį ūkį, buvo mylimas bendruomenėje ir kantriai garbino Viešpatį. Ir vieną dieną Viešpats suabejojo, ar Jobas iš tiesų myli jį, ar tik turtus ir gėrybės, kuriuos jam Viešpats davė.
Ir nusprendė išbandyti Jobo tikėjimą – sudegė Jobo ūkis, sūnūs paliko namus, šeima pražuvo, bendruomenė nusigręžė, bet Jobas nesiliovė garbinęs Viešpatį. Galiausiai Jobą apniko raupai ir jis liko sėdėti vienas savo trobesių pelenuose, bet vis tiek tęsė – sako, tikiu, Viešpatie, kad tu esi ir kad tu žinai, ką darai, tikiu tavo begaline išmintimi ir gerumu.
Toks buvo Jobo tikėjimas. Bet čia tik biblinis chrestomatinis pavyzdys.
Realiam gyvenime žmonės meldžiasi, prašo, reikalauja, tikisi, kad jų maldos bus išgirstos ir išklausytos, norai išpildyti, vargai atlyginti. Perfrazuojant Sigitą Parulskį, jie pasitelkia nekaltas būtybes iš kosmoso paaiškinti savo vargams.
Vėl prisimenu filmą „Briusas Visagalis“. Nepatenkintas tuo, kaip Dievas atlieka savo pareigas, Briusas gavo užduotį – savaitę pačiam pabūti Dievu. Pirmąjį vakarą Briusas arčiau pritraukė mėnulį, norėdamas įspūdingoje mėnesienoje savo merginai apsukti galvą. Tą dieną Kinijoje nuo masinio potvynio žuvo daugybė žmonių.
Briuso galvoje – triukšmas – informacijos srautai – tikintieji meldžia pagalbos, tik vieni prašo saulės, kiti lietaus; vieni trokšta pergalės demokratams, kiti – respublikonams, dėl neatsakytų, neišpildytų, neišklausytų maldų žmonės kaltina, priekaištauja, reikalauja pasiaiškinti.
Tačiau Dievas – ne geriausia draugė ir ne verslo partneris (su juo sandėrio nesudarysi), ir ne liokajus, kuriam galima nurodinėti, „duok man to, paduok man ano“. Tikintieji nereikalauja patenkinti jų norų, užgaidų, troškimų. Tikintieji nereikalauja pasiaiškinti. Tikintieji, kaip ir Jobas, tiesiog tiki Viešpaties begaline išmintimi bei gerumu ir, šiurkščiai tariant, nekvaršina jam galvos.
„Nesakyk savo Dievui, kokios didelės tavo bėdos. Sakyk savo bėdoms, koks didis tavo Dievas“, – meldžiasi baptistai Harlemo Mount Neboh bažnyčioje. Iš tiesų ar turim teisę trikdyti jo dievišką rimtį savo žemiškais rūpesčiais ir skundais?
Jei Dievas yra, šiaip ar taip, jis nuo mūsų slepiasi. Gal jam įgriso dejonės, skundai ir nuolat jam verčiama atsakomybė už pasaulio blogį. Gal jis nori tiesiog pašėlti ir paišdykauti. Gal suteikime jam džiaugsmo ir apsimeskim, neva patikėjom, kad jo nėra. Nors trumpam. Na taip, kaip daroma su mažyliais, kurie „slepiasi“ už fotelio ar Kalėdų eglutės ir krykščia iš laimės, kai tėvai apsimeta beprotiškai išsigandę.
Kaip sakė Voltaire’as (kandusis cinikas Voltaire’as, kuris, kaip sakoma, pastatė paminką su užrašu „Dievui nuo Voltaire’o – tuo atveju, jeigu jis yra“), taigi kaip sakė Voltaire’as, „darbuokis savo sode“, jokios būtybės iš kosmoso vietoj tavęs to nepadarys, netikėk stebuklingais pagijimais, Viešpats paaukojo savo vienturtį sūnų, egoistiška manyti, kad tu su savo skrandžio opa esi jam svarbesnis ir jis tavęs pasigailės.
Ateizmas, jeigu teisingai suprastas, tam tikra prasme irgi yra religingumas. Todėl, manau, palaiminti netikintieji ir Viešpats nuo jų nenusigręš.
