Rojus žemėje
Prieš trejus metus pirmą kartą išvykusi su draugėmis atostogauti į Egiptą Laima patyrė kultūrinį šoką. Karštas klimatas, visiškai nesuprantama vietinių kalba, begalinis jų įkyrumas ir nuolatinis šurmulys.
Bet ilgainiui erzinantys dalykai ėmė traukti. „Nuo paauglystės svajojau gyventi krašte prie jūros, kur nėra žiemos“, – apie ų jausmų perversmą pradeda pasakoti moteris, netrukus su vietiniais Egipte lengvai susikalbėjusi angliškai. Susipažino su Muhamedu. Pastebėjo, kad egiptiečių įkyrumas slepia begalinį norą bendrauti, atvirumą ir svetingumą.
„Egiptiečiai – labai pastabūs, puikūs psichologai. Jau antro mūsų susitikimo metu Muhamedas, paėmęs mano ranką ir žvelgdamas tiesiai į akis, pasakė gausybę labai asmeniškų dalykų apie mane“, – prisimena ją sužavėjusius burtus šiaulietė.
Naujasis pažįstamas nuolat būdavo linksmas, gerai nusiteikęs, niekada nesiskundė sunkumais, lyg gyvenimas jam būtų nesibaigianti šventė. „Atrodė, suradau rojų žemėje. Emociškai gerą savijautą papildė ir fantastiškai gardus maistas: jūros gėrybės, natūralios sultys, daug vaisių“, – atrastos euforijos paveikslą piešė moteris.
„Būk lanksti, brangioji!“
Lapkritį grįžusią į lietingą Lietuvą Laimą ištiko dar vienas šokas, privertęs įsigyti saulės akinius, kad kuo mažiau matytų pilkumos. Bendravimas su Muhamedu nenutrūko – trumposios žinutės telefonu, elektroniniai laiškai skriejo vienas paskui kitą.
Egiptiečiai kalba labai emocionaliai ir atvirai. Atvirai savo susižavėjimą Muhamedas reiškė ir jai rašydamas. Komplimentai šiaulietę veikė kaip dangiški migdolai. Nusileisti ant žemės privertė kita kelionė į Egiptą.
„Turėjau susidurti su realybe. „My darling, kiss you, miss you“ (mieloji, bučiuoju, ilgiuosi) – žodžiai, kuriuos egiptiečiai vyrai, bent jau tie, kurie dirba turizmo sektoriuje, kartoja ne vienai moteriai. Todėl dažniausiai vos pirmo pokalbio metu klausia, kada atskridai ir kiek laiko būsi. Sudarinėja grafikus“, – juokiasi moteris.
Tiesa, tada jai toks Muhamedo elgesys nepasirodė juokingas. „Apsiverkiau, stresavau, ėmiau jam kažką pikta sakyti“, – prisimena. O ką išgirdo mainais? Nieko įžeidžiančio, mat egiptiečių taktika – nutylėti, nesivelti į konfliktą, nesakyti to, ko vėliau gailėsis. „Būk lanksti, brangioji!“, – galiausiai jai tarė Muhamedas, prašydamas paprasčiau ir ramiau vertinti įvairius gyvenimo netikėtumus ir pokyčius.
„Orfi“ kontraktas
Namo Laima grįžo labai pikta ne tiek dėl svetimšalio neištikimybės, kiek dėl jai bandomo primesti bendravimo būdo, tikindama, kad kojos į Egiptą daugiau gyvenime nekels. Prireikė metų ir gausybės vidinių dialogų, kad suvoktų, jog nori būti su Muhamedu. „Turėjau susitaikyti su jiems įprastu „lanksčiu“ gyvenimo būdu“, – sako moteris.
Jųdviejų susirašinėjimas atsinaujino ir tęsėsi tol, kol šiaulietė sulaukė laiško su pasiūlymu tekėti. „Suveikė lyg kokia bomba, – juokiasi Laima. – Žinoma, sulaukdavau vyrų dėmesio ir namuose, bet jie bijojo rimtai įsipareigoti. O Muhamedas, atrodė, to nuoširdžiai norėjo“.
Trečios viešnagės Egipte metu ji su Muhamedu teisininkų kontoroje pasirašė vadinamąjį „orfi“ susitarimą. Šioje šalyje gyventi „susimetus“ draudžiama. Policija gali gatvėje sustabdyti porelę, susikabinusią už rankų ir pareikalauti parodyti tokį kontraktą. Egiptui toks kontraktas, kuris pasirašomas pagal situaciją, sutarus sąlygas, vis dar įprastas. Jis populiarus tarp vietinių jaunuolių, neišgalinčių santuokai sutaupyti reikiamos pinigų sumos.
Santuoka dėl savęs
Tolimesnis pasiruošimas santuokai atėmė daug laiko. Laima būtinai turėjo pateikti išrašą iš Lietuvos bažnyčios, kad yra krikštyta. Šis mažas popierėlis buvo labai reikšmingas Egipte, be jo jiedu nebūtų susituokę arba šiaulietė būtų turėjusi priimti jų tikėjimą. Musulmonas negalėjo vesti pagonės. Kai dokumentai buvo surinkti, santuoka Egipte buvo oficialiai įregistruota.
„Kodėl būtinai norėjau ištekėti? – šelmiškai kvatoja moteris. – Dėl savęs. Kiekviena moteris nori vyro, kuris jai įsipareigotų. Man atsibodo „arbatiniai“ vyrai, kurie dažnai kviečia arbatos, tačiau bijo rimtų įsipareigojimų. Norėjau būti kažkieno žmona, ne vien drauge. Anksčiau sulaukdavau pasiūlymų tekėti iš lietuvių, tačiau vis išsigąsdavau, bet Muhamedui begaliniu noru būti kartu pavyko mane įtikinti“.
Laima lietuviais vyrais tikina nenusivylusi, bet lietuvaičiai prieš egiptiečius pralošia būdami labai uždari, nereikšdami savo jausmų, viską kaupdami savyje.
Pasaka baigiasi?
Laima prisipažįsta šiuo metu suprantanti, kad „lanksti“ santuoka per atstumą jos netenkina, todėl svarsto galimybę skirtis. Sprendimą lėmė keletas dalykų.
Pirmiausias ir bene svarbiausias – Muhamedo žodžio nesilaikymas, kuris ją „varė iš proto“. Žadėjęs atvažiuoti į Lietuvą, kartu ne tik gyventi, bet ir rimtai prisidėti prie bendro biudžeto ir vedęs Laimą, jis liko Egipte, o ji – Šiauliuose.
„Gal kalta ir pati, nes aš norėjau, kad gyventume Egipte ir tikėjausi jį palenkti į savo pusę. Tačiau vėliau supratau, kad ir atvažiavęs į Lietuvą jis netaptų mūsų šeimos maitintoju“, – sakė moteris. Tokie šeimos santykiai dažniausiai realūs tik egiptiečiui vedant egiptietę, o ne europietę.
„Norinčiai ištekėti už egiptiečio ir gyventi Egipte jaunai moteriai siūlyčiau gerai pagalvoti. Nebent ji yra tvirtai pasiryžusi atsižadėti savo identiteto, pasaulėžiūros, priimti jų gyvenimo būdą. Reikėtų susimąstyti ir apie būsimus vaikus, kuriuos reikės auginti griežtai pagal islamo tradicijas. Čadros prievarta jos tikrai niekas nevers nešioti, tačiau tai įvyks natūraliai, savaime, jei ji norės pritapti, įtikti vyrui, nebūti aplinkinių badoma pirštais. Egiptas – ne silpniems žmonėms“, – neabejoja Laima.
Marina VISOCKIENĖ
