Žinomiausias krikščionių piligrimų šv. Jokūbo kelias (labiau žinomas Santjago vardu) apie 900 km vingiuoja vandenyno pakrante per Prancūziją ir šiaurės Ispaniją. Vis dažniau šiuo keliu patraukia ne tik tikintieji, bet ir šiaip dvasinės ramybės ieškantys keliautojai.
Kelionių organizatorius "Ditmos projektai" šią vasarą rengia dviejų savaičių kelionę. Nors visas kelias gana ilgas ir jam įveikti prireiktų dviejų mėnesių, galima rinktis bet kurią kelio atkarpą ir ja traukti iki galutinio tikslo - Santjago de Kompostela miesto, kurio katedroje palaidotas šv. Jokūbas.
"Kaip pati patyriau, šios vietos atrodo šventesnės nei kitos. Čia kitokia atmosfera, visi pakelės miesteliai, kaimeliai, atrodo, tik ir laukia piligrimų, gyvena bendrom emocijom. Maloniai nuteikia vietos žmonių nuoširdumas. Gera jausti, kad esi laukiamas, kad kiekvienas tau nori padėti", - pasakojo į kelionę lydėsianti Elena, pati dalį šio maršruto nuvažiavusi dviračiu. Ji tikina, kad šv. Santjago kelią (lietuviškai - šv. Jokūbo) labai mėgsta ispanai, portugalai, prancūzai.
"Jie šeimomis traukia pėsčiomis, dviračiais - per ilguosius savaitgalius. Ir tai nebūtinai tik labai religingi žmonės. Apie šį kelią sužinojau iš netikinčio žmogaus, kai dvejus metus studijavau ir dirbau Portugalijoje, - pasakojo Elena. - Kelyje galima sutikti daug vienišų keliautojų. Daug kam tiesiog norisi tylos ir ramybės, susikaupti, pabėgti nuo triukšmingos kasdienybės, o čia - puikios sąlygos pamąstyti ir išbandyti save. Žmonės atvažiuoja jau žinodami, ko nori. Juos visus vienija bendras emocinis nusiteikimas ir jį sustiprinanti aplinka. Tai, galima sakyti, dvasinio susikaupimo kelias." Jis buvo žinomas dar iki krikščionybės. Keltų žyniai šioje vietoje pastebėjo esantį ypatingą energetinį koridorių.
P.Coelho "Piligrimas"
Eidamas šiuo keliu savo ištvermę yra išbandęs ir garsusis brazilų rašytojas Paulas Coelho. Čia, kaip pats prisipažino, patyrė dvasinį nušvitimą ir tuos išgyvenimus vėliau aprašė romane "Piligrimas". "Šiame kelyje turi būti nuolatos - gyventi jo dvasia", - rašė P.Coelho.
Bet kuriame miestelyje pradėjus žygiuoti galima įsigyti žemėlapius, o pasiklysti neįmanoma, nes visur kelias pažymėtas rodyklėmis ir kriaukle paženklintomis lentomis. Jūros kriauklė - šio kelio simbolis, ją, kaip manoma, nešėsi kažkada ėjęs šv. Jokūbas. Kriaukles piligrimai prisiriša visur - ant kuprinių, lazdų. Tai - juos vienijantis simbolis.
Sakoma, kad šį kelią nuėjusiam žmogui atleidžiamos visos nuodėmės ir jis gali tikėtis, jog išsipildys vienas karščiausias jo troškimas.
Po atviru dangum
Pasak kelionių vadovės Elenos, šiose vietovėse niekad nebūna jokių nusikaltimų, apiplėšimų. Gal todėl, kad ir žmonės čia suvažiuoja kitokie, kitaip nusiteikę. "Kiekvienas žino, dėl ko jis išsiruošė, ko čia atvyko. Tai ne tas pats, kaip susirengti į Majamį, - pastebi ji. - Taip jau sutampa, kad maždaug kas 20 km, kuriuos per dieną įmanoma įveikti pėsčiomis, yra pakelės miesteliai, o juose - pigūs nakvynės namai. Jei jie būna perpildyti, su savo miegmaišiais galima pernakvoti tiesiog po atviru dangumi. Juk Ispanijoje vasarą šilta."
Baigdami kelionę Santjago de Kompostela mieste piligrimai ant vandenyno kranto sudegina senus drabužius - tai simbolizuoja dvasinį atsinaujinimą.
Jūratė Mičiulienė
