Sankt Peterburgo fenomenas Rusijoje vertas plataus nagrinėjimo. Pirmiausia tai miestas konkurentas klasikinėje dvinarėje dviejų didžiausių ir svarbiausių Rusijos miestų priešpriešoje. Maskvos ir Sankt Peterburgo konkurenciją iš dalies galima lyginti su mums geriau žinoma lietuviška Vilniaus ir Kauno konkurencija, bet tas palyginimas yra labai sąlygiškas. Maskvos ir Sankt Peterburgo priešprieša slepia didžiulę simbolinę prasmę. Sankt Peterburgo fenomenas Rusijoje, be jokių abejonių, yra daugiareikšmis. Čia bus bandoma paliesti tik kai kurias šių reikšmių plotmes.
Geopolitinis Petro I žingsnis
Sankt Peterburgas pradėtas statyti 1703 metų gegužės 27 dieną. Tikriausiai daugumai yra girdėtas posakis, kad pastatydamas šį miestą rusų caras Petras I „prakirto langą į Europą“, t. y. užtikrino šalies priėjimą prie Baltijos jūros. Iš tikrųjų Sankt Peterburgo įkūrimą galima vadinti tikru geopolitiniu žingsniu, nors tokių terminų tais laikais, žinoma, dar nebuvo. Faktiškai taip Petras I mėgino įtvirtinti atkariautas iš švedų strategiškai svarbias žemes, tačiau Sankt Peterburgui buvo skirtas ir dar vienas vaidmuo. Šis miestas greitai tapo naujos – europietiškos – Rusijos simboliu.
Sankt Peterburgas buvo sumanytas kaip kitoks miestas – skirtingas negu kiti šalies miestai. Be rusų architektų, jį statė kviestiniai architektai iš Italijos, Prancūzijos ir kitų Europos šalių. Miestas buvo statomas pelkėtoje vietovėje palei Nevos upę. Statant jį žuvo nemažai darbininkų, kurių daugelis buvo paprasti valstiečiai, jėga suvaryti į statybas. Išlikusiais duomenimis, Sankt Peterburgo statybose plušėjo apie 40 tūkst. valstiečių. Kiek iš jų žuvo, tiksliai nežinoma, bet numanu, kad tokių buvo ne vienas tūkstantis.
Negalima nepaminėti ir paties Petro I vaidmens Rusijos istorijoje vertinimų. Viena vertus, jis dažnai minimas kaip stiprus reformatorius, drastiškais metodais privertęs Rusiją sumažinti atsilikimą nuo tuometės Europos. Kita vertus, yra nemažai duomenų, leidžiančių vadinti šį Rusijos carą klasikiniu tironu. Be abejonių galima teigti tik viena – Petras I yra didelė istorinė figūra, o Sankt Peterburgo įkūrimą galima vadinti vienu ambicingiausių jo valdymo laikotarpio darbų.
Dvi sostinės
Sankt Peterburgas tapo Rusijos valstybės sostine 1712 metais. Į jį iš Maskvos buvo perkeltos visos tuometės valdžios struktūros. Sostinės perkėlimo aktą taip pat galima pavadinti simboliniu, nes Petras I savotiškai mėgino sukurti „naująją Rusiją“, reformuodamas senąją. Akivaizdu, kad „naujajai valstybei“ reikėjo ir naujos sostinės. Sankt Peterburgas buvo svarbiausias šalies miestas apie 200 metų. Maskvai sostinės statusą grąžino bolševikai – 1918 metų kovo 10 dieną Sovietų suvažiavimas nutarė laikinai perkelti sostinę iš Petrogrado (taip Sankt Peterburgas tada vadinosi) į Maskvą. Toks sprendimas buvo priimtas bijant, kad atsinaujinus karinei konfrontacijai su Vokietija tuometė šalies sostinė gali tapti lengvu priešo grobiu. Taip Maskva vėl atgavo kadaise prarastą statusą.
Istoriniai pokyčiai nulėmė straipsnio pradžioje minėtą dviejų didžiausių Rusijos miestų konkurenciją, neoficialų „Šiaurės sostinės“ (Sankt Peterburgo) ir Maskvos ginčą, kuri sostinė yra tikresnė. Į šiuos du miestus taip pat jau įprasta žiūrėti kaip į savotiškus dviejų galimų „Rusijos civilizacijų“ simbolius – „europinės“ (Sankt Peterburgas) ar „savitos slaviškos, gal net – bizantiškos“ (Maskva).
Įdomi yra istorija ir su Sankt Peterburgo vardu, tiksliau – miesto vardo pokyčiais. Petras I pavadino naująją sostinę savo globėjo apaštalo Petro garbei. Sankt Peterburgas išvertus iš vokiečių kalbos reiškia „Šv. Petro tvirtovė“. 1914 metais, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, buvo nuspręsta pakeisti miesto pavadinimą labiau patriotišku – taip Sankt Peterburgas pavirto Petrogradu. Tačiau šis vardas ilgai neišsilaikė –1924 metais miestas (jau nebe sostinė) pervadintas bolševikų lyderio pseudonimo garbei, t. y. oficialiai tapo Leningradu (nors žmonės ir toliau visą sovietmetį tarpusavyje vadino jį tiesiog Piteriu). Istorinis vardas miestui buvo grąžintas tik 1991 metų rugsėjį, žlungant Sovietų Sąjungai.
Ir revoliucija, ir rezistencija
Sovietmečiu Sankt Peterburgas (Leningradas) visada buvo minimas kaip revoliucijos miestas. Tarp jo simbolių buvo ir kreiseris „Aurora“, iššovęs tuščią salvę, po kurios prasidėjo „Žiemos rūmų šturmas“. Galima teigti, kad revoliucinės mitologijos gausa buvo mėginama savotiškai užgožti „europietišką“ miesto kilmę, tačiau to padaryti nepavyko. Sankt Peterburgas sėkmingai tapo „kultūrinės rezistencijos“ miestu. Čia verta prisiminti muzikinį vadinamojo rusiško roko judėjimą, kuris didžia dalimi buvo opozicinis oficialiai valdžiai. Sankt Peterburgas tapo šio muzikinio judėjimo sostine.
Žiūrint į Rusiją, liberalizmo dvasia visada pirmiausia asocijavosi ne su Maskva, o su Sankt Peterburgu. Istorinio vardo sugrąžinimas miestui prieš septyniolika metų atrodė kaip globalių permainų simbolis, atsibudimas iš totalitarinio sovietinio košmaro. Deja, atrodo, kad atsibusta buvo neilgam.
Prisimintina, kad ir Vladimirui Putinui ateinant į valdžią buvo pabrėžiama (kaip pranašumas prieš kitus politikus), kad jis kilęs iš Sankt Peterburgo, mėgsta „The Beatles“ ir yra dirbęs kartu su žinomu pertvarkos laikų demokratu ir pirmuoju naujosios istorijos Sankt Peterburgo meru Anatolijumi Sobčiaku. Visa tai išties atrodė kaip puiki rekomendacija, nors gana greitai paaiškėjo, kad V. Putinas iš tikrųjų yra toli nuo demokratijos. Nepaisant to, peterburgiškas Putino mitas kartojamas net šiandien – pernelyg jau stiprūs buvo lūkesčiai, kad tikrasis demokratinis Rusijos lyderis turi ateiti iš „Šiaurės sostinės“.
Europinis Rusijos veidas
Iš visų Rusijos miestų Sankt Peterburgas visada buvo vertinamas kaip esantis „arčiausiai Europos“ (ne geografine, o dvasine ir kultūrine prasme). Toks vertinimas nėra atsitiktinis. Sankt Peterburgas suvokiamas kaip „europinis Rusijos veidas“ – savotiška alternatyvi (vakarietiška) „Rusijos civilizacijos“ raidos galimybė. Miestas turi savitą atpažįstamą aurą. Jo architektūra nenusileidžia klasikiniams Vakarų Europos pavyzdžiams. Jis taip pat yra aukštos kultūros ir įkvėpimo miestas. Toks statusas atsirado dar XIX amžiuje žinomų rusų rašytojų dėka (galima kalbėti apie Puškino Peterburgą, Gogolio Peterburgą, Dostojevskio Peterburgą ir pan.). Tai irgi svarbu, nes per literatūrą Rusija anuo metu įsiveržė į Europą.
Kitaip sakant, Sankt Peterburgas tradiciškai simbolizavo kolektyvinę svają (nors viskas prasidėjo nuo individualios – Petro I svajonės) apie Vakarų Europą ir tai, kas joje yra geriausia. Dabar, kaip ir prieš 300 metų, tai vis dar yra Rusijos „langas į Europą“. Deja, ne durys.
Viktor Denisenko
