Samuilas Lurje – vienas talentingiausių Sankt Peterburgo literatų, rašytojas, kritikas, eseistas, dabar – Peterburgo demokratinės minties flagmano, nepriklausomo savaitraščio „Delo“ nuolatinis komentatorius, dėsto savo mintis apie niekšybę ir sąžinę šių dienų Rusijoje..
Jų buvo aštuoni. Pavardes, jei kam į tai nenusišvilpt, žr. Yandex.ru. Larisa Bogoraz, Natalja Gorbanevskaja ir kiti. Lygiai prieš 40 metų, 1968 metų rugpjūčio 25 dieną staiga išskleidė Maskvos Raudonojoje aikštėje savo darbo plakatus.
Drauge sugalvotus, pieštus ranka ar pagal kažkokį trafaretą – naktį, išvakarėse (Ak, kokia tai buvo naktis – pati gražiausia jų gyvenime.) Maždaug taip: tegyvuoja nepriklausoma Čekoslovakija! Ir dar: mes prarandame geriausius draugus.
„Pilkieji“ susėmė juos akies mirksniu. Kažkodėl dar palydėdami žodžiais (kol rakino antrankiais, daužė, smaugė ir panašiai): ū-ū, žydai!
Nors žydų tarp jų, atrodo, tebuvo vienas: Viktor Feinberg (o gal Fainberg).
Atsidūrę teisėsaugos ramsčio patalpose, septynetas įkalbėjo aštuntąją – studentę Bajevą (jei ko nepainioju – Tatjaną) – nešokinėti. Lyg ji atsitiktinai pro šalį ėjusi.
Pernelyg jaunai atrodė kalėjime sėdėti: 21 metai.
Su kitais buvo pasielgta, kaip reikalavo socialistinis teisėtumas. Beje, neišsisuko nuo jo ir studentė.
O gyventojų šalyje būta lyg ir trys šimtai milijonų. Ir būtų neteisinga manyti, kad iš jų padorių - tik aštuoni. Manau – aštuoniasdešimt. O gal ir aštuoni šimtai. Aš pažinojau vieną: įsivaizduojate, parašė į CK KPSS (pamiršusiems: į SSSR Komunistų partijos Centro komitetą – vert.). Kad nepritaria kariuomenės įvedimui. Žinoma, jį iš visur atleido, o paskui ir pasodino (į kalėjimą). Darbininkas, rusas.
O aš niekur neparašiau. Ir dabar - ne tai, kad gailiuosi. O šiaip. Nesididžiuoju savimi.
Pasiteisinimui tik tiek ir tesugalvoju, kad, skirtingai nuo jų visų, aš jau tada per daug niekinau vadinamąją sovietų valdžią. Ir nesižeminau su ja susirašinėti. Atseit: o ar tau, lydeka, žinoma, kas yra padorumas.
O jie (tie aštuoni) jaudinosi, kad apie jų šalį bus sprendžiama pagal tai, kaip elgiasi valstybė. Jiems prieš žmoniją buvo gėda už šalį. Kuri kažkada davė Gerceną ir Tolstojų. Tad štai, nemanykite, kad čia beliko tik avys ir ožkos. Kurias valdo hienos.
Ir štai kuo anoji situacija skiriasi nuo dabartinės: tada neatsirado niekšo, kuris būtų jiems pasakęs: ak, jūs, šiokie ir anokie, šalis kariauja – juk tai jūsų šalis, - o jūs!
Juos nuteisė už viešosios tvarkos pažeidimą. Jei neklystu, du iš jų teismas pripažino psichiškai nesveikais. Bet visiems buvo aišku: jų kaltė, jų nelaimė, jų psichinė liga – viso labo, tik meilė Tėvynei. Kažkodėl kai kurie žmonės neperneša, kai jų Tėvynė elgiasi niekšingai.
O aš buvau protingesnis. Tai yra, kvailesnis. Ir, žinoma, bailys. Aš tiesiog susitaikiau su faktu, kad gyvenu šalyje, kurią valdo nežmonės. Ir kad tai – visiems laikams.
Ir daug kas tada taip manė. Gyveno neviltyje.
O lugovojai ir kokoitai, vakarais užsisklęsdami išvietėse, svajojo, kaip jie pirmą kartą gyvenime tardys kitus.
O jei anuomet į gatves su plakatais būtų išėję aštuoniasdešimt tūkstančių žmonių, o su jais – ir aš, ką gali žinoti, gal ir tie paaugliai būtų galėję tapti ne tokiais, kokiais tapo. Bet vėlu jau apie svarstyti. Ir tai buvo neįmanoma. Ir aš, kaip beveik visi kiti, buvau menkysta. Ir štai vėl atžygiavo SSSR.
SSSR atžygiavo – ir nieko čia nebepadarysi, - belieka analizuoti atmosferos sudėtį. Taip sakant, dėl palikuonių – tam atvejui, jei KGB neužvaldys visos planetos, o užvaldžiusi, nesunaikins. Apie ką aš, jei sugebėsiu, pakalbėsiu atskirai. Tai štai, palikuonys, skaitykite Orvelą, antraip nė velnio nesuprasite. Kokie sutvėrimai buvome mes. Ir ką reiškia – reguliuojamas pamišimas.
Nes jei pasižiūrėtume šaltu, atsainiu žvilgsniu – pavyzdžiui, iš toli, iš kokių nors Britų ar Maldyvų salų, - tai išties matosi vienas didelis negražumas. Išties , kiekvienas Rusijos Federacijos pilietis, kuris nūnai piktinasi visų gruzinų viršininku dėl to, kaip jis pasielgė su tąja Pietų Osetija, - o juk tylėjo susirietęs, o gal ir garsiai džiūgavo, kai jo paties viršininkai tą patį ir dar tūkstantį kartų didesnes baisybes išdarinėjo Čečėnijoje (Suomijoje, Pabaltijyje, Lenkijoje, Vengrijoje, Čekoslovakijoje, Afganistane – ką gi, palikim visai tai ant pensininkų sąžinės), - tai kiekvienas toks pilietis, tiksliai moksliškai išsireiškiant, atrodo kaip pats paprasčiausias niekšas. Bet taip nebūna – kad visoje šalyje, septintojoje sausumos dalyje, gyventų vieni niekšai. Tarp jų būtų neįmanoma gyventi, o ne tik dar ir savo mintis viešai reikšti.
Yra kita hipotezė. Kita diagnozė. Ją pagal grynai literatūrinius simptomus trisdešimtaisiais metais nustatė Ilja Ilfas. Ilfas parašė maždaug taip: plūsta Utkiną. Dešimt metų gyrė, dabar dešimt metų plūs. Plūsta už tą patį, už ką prieš tai gyrė. Sunku ir nyku tarp negąsdintų idiotų.
Buvo toks Utkinas. Josifas. Ne sporto komentatorius, o poetas. Nūnai pamirštas ir apskritai mūsų jis nedomina. O domina mus nurodytame tekste užfiksuotas sovietinės sąmonės sugebėjimas žiūrėti į reiškinius tai iš apačios į viršų, tai iš viršaus žemyn. Priklausomai nuo. Sekant gaujos vadų ir rėksnių pavyzdžiu. O pagal tokią koncepciją niekšai – tai viso labo kreatyvinė mažuma. Meluojantis trynys. Plūduriuojantis idiotizmo baltyme.
Bet jūs, palikuonys, ir šituo netikėkit. Kad mes neva buvome idiotai. Lengvabūdžiai – taip. Pavyzdžiui, karą laikėme futbolo žaidimu – kol mums nepradėjo siuntinėti cinkuotus karstus, už kuriuos dar ir pasirašyti turėjome. Bet stiklu vis tik mes nesiprausėme. Muilo nevalgėme. Ir nors nesukurdavome naudingų idėjų ir prekių, sugebėdavome – bent jau daugelis – išgyventi iki senatvės. Begėdiškai nelaimingos, - bet taip mums ir reikia.
Buvome tokie, kokie buvome. Eksperimento aukos. Paniekos objektai. Minčių policija atmušė mums smegenis. Tam, kad pati sau įrodytų, jog mes – jos verti. Kaip ir visi kiti žmonės šioje Žemėje. Dauguma vadinamųjų užsieniečių savimi pasitikėdami įsivaizduoja, jog su jais taip elgtis negalima, – bet – jau. Įvyko.
Versta iš savaitraščio „Delo“, 2008-08-25, Sankt Peterburg.
Vertė Jūratė Laučiūtė
