Šiomis dienomis iš Graikijos kalėjimo į Krasnojarską (Rusija) perkeltas vienas žymiausių 90-ųjų metų kriminalinio pasaulio autoritetų Vladimiras Tatarenkovas, pravarde Tatarinas. Nuo maždaug 1992 metų Sajanogorsko nusikaltėlių gaujai vadovavęs Tatarinas kaltinamas banditizmu, 8 žmogžudysčių organizavimu, pasikėsinimu nužudyti, organizuotos nusikaltėlių gaujos sukūrimu.
Kalėjo Graikijoje
Tarptautinė Vladimiro Tatarenkovo (57 m.) paieška buvo paskelbta dar 1994 metais. Slapstytis jam pavyko iki 1999-ųjų rugpjūčio. Tuo metu Graikijos Komotini miesto policijos pareigūnai, padedami Interpolo, Tatariną sulaikė jo paties viešbutyje „King Magon". Kambaryje, kuriame Tatarinas gyveno, buvo rastas visas arsenalas ginklų ir sprogmenų, padirbti Rusijos pasai V. Tatarenkovo bei jo sugyventinės Galinos Čeliak vardu bei Graikijos pasai.
2001 metų vasarį Tatarinas buvo nuteistas 14 metų nelaisvės už neteisėtą ginklų laikymą ir dokumentų padirbinėjimą.
Pagal Graikijos įstatymus deportuoti nusikaltėlį galima tik tuomet, kai jis atliko bent pusę bausmės už šioje šalyje įvykdytus nusikaltimus.
Tačiau 2000 metais V. Tatarenkovas buvo keliems mėnesiams deportuotas į Rusiją, nes buvo pareiškęs, kad duos vertingus parodymus buvusio Krasnojarsko aliuminio gamyklos direktorių tarybos pirmininko Anatolijaus Bykovo byloje.
Apsiginklavę iki dantų
Vladimiras Tatarenkovas į teisėsaugos pareigūnų akiratį papuolė dar 1991 metais. Atlikęs bausmę už plėšimą Chakasijos kalėjime, jis liko Abakane (Chakasijos sostinė). Iki tol Tatarinas buvo jau 2 kartus kalėjęs už vagystes ir plėšimus. Tačiau jį viliojo Sajanogorske esanti didžiulė aliuminio gamykla, tad netruko susipažinti su vietos nusikaltėliais.
Pakankamai greitai V. Tatarenkovas padarė „karjerą" – subūrė „brigadą", kuri pelnėsi pardavinėdama svaigiuosius gėrimus, reketuodama verslininkus ir turtingus žmones.
Tatarino gauja buvo vienvaldė ir stipri: nėjo į jokias derybas su kitomis grupuotėmis, elgėsi taip, kaip jiems reikėjo. Gaujos nariai gerbė savo vadą – laikė jį protingu, įtaigiu, greitos orientacijos, tačiau itin žiauriu žmogumi. Jis iki dantų apginklavo savo „brigadą", ir pats į taip vadinamąsias gaujos „strielkas" (pasitarimus) ateidavo nuo galvos iki kojų apsiginklavęs.
Įdomiausia, jog nusikalstamo pasaulio žmonės jį laikė labai profesionaliu žudiku ir netgi lygino jį su legendiniu Aleksandru Soloniku.
„Aliuminio karas"
Kaip tvirtina pareigūnai, tiriantys V. Tatarenkovo bylą, tuo metu Tatarinas ir susipažino su A. Bykovu. Pirmajam labai rūpėjo Sajanovsko aliuminio gamykla, o antrasis norėjo kontroliuoti tokią pačią gamyklą Krasnojarske. Tų metų įvykiai įvardijami kaip „aliuminio karas". Vien 1994 metų birželį Krasnojarske, Abakane, Minusinske ir Sajanogorske buvo nužudyta 10 žmonių. Nei viena iš šių užsakomųjų žmogžudysčių nebuvo išaiškinta. Tačiau V. Tatarenkovas, skirtingai nei A. Bykovas, savo tikslo nepasiekė – „aliuminio" verslininku netapo.
1994 metais, kai Krasnojarske buvo nužudyti 2 vietos autoritetai, prasidėjo Tatarino gaujos narių areštai. Iš maždaug 60 organizuotos gaujos narių dauguma buvo sulaikyti, kiti – išsislapstė. 1997 metais 9 grupuotės nariai buvo nuteisti.
V. Tatarenkovas irgi ėmė slapstytis. Buvo paskelbta tarptautinė paieška. Tačiau jis reguliariai pasirodydavo Sajanogorske, Krasnojarske ir kituose miestuose vykdydamas įvairias užduotis ir bandydamas perimti išsvajotosios gamyklos kontrolę į savo rankas. Jis netgi buvo „pastatęs" direktoriumi savą žmogų, o 1995 metų pavasarį pasikėsino nužudyti gamyklos komercijos direktorių. Žlugus planams, V. Tatarenkovas apsigyveno Graikijoje.
Vėliau kai kurie V. Tatarenkovo gaujos nariai tvirtino, jog žmogžudystes užsakė A. Bykovas. Tačiau jo kaltės įrodymų taip ir neatsirado.
Prisiteisė iš valstybės
Baudžiamoji byla Krasnojarsko aliuminio gamyklos direktorių tarybos pirmininkui A. Bykovui buvo iškelta 1999 metais. Jam buvo pateikti kaltinimai legalizavus neteisėtai įgytas lėšas, neteisėtai laikius ginklus, bendrininkavimu nužudant žmogų bei sukčiavimu parduodant spalvotuosius metalus. 1999 metų spalį A. Bykovas buvo sulaikytas, kai kirto Jugoslavijos–Vengrijos sieną ir po 3 mėnesių parvežtas į Maskvą.
2002 metais Maskvos Meščiansko teismas nuteisė A. Bykovą 6,5 metų lygtinai. Nuteistasis nuosprendžius skundė aukštesnėms institucijoms, tačiau bausmė liko nepakeista. Tačiau 2003 metais tai nesukliudė A. Bykovui tapti Krasnojarsko srities tarybos deputatu.
2005 metais Krasnojarsko srities teismas panaikino A. Bykovui teistumą, motyvuodamas tuo, jog pusė bausmės laiko jau praėjo, nuteistasis nepadarė jokio pažeidimo ir dar gi užsiėmė labdaringa veikla.
2001 metais A. Bykovo advokatas kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą (EŽTT). Skunde buvo nurodyta, kad A. Bykovui buvo nepagrįstai taikyta bausmė ir kad jis buvo nuolat neteisėtai sekamas. 2009 metų kovą EŽTT patenkino ieškinį ir nurodė valstybei išmokėti A. Bykovui 1000 eurų už patirtą moralinę žalą ir 25 000 eurų bylinėjimosi išlaidų.
Keitė parodymus
Kai Graikijos pareigūnai suėmė ir uždarė V. Tatarenkovą į kalėjimą, 2000 metais jis buvo laikinai atvežtas į Maskvą. To paprašė Rusijos pareigūnai, tiriantys dviejų Krasnojarsko nusikaltėlių, neva nužudžiusių vietos verslininką, bylą. Tačiau tikslas buvo kitas – tyrėjai tikėjosi sulaukti vertingų parodymų A. Bykovo byloje.
V. Tatarenkovas, kalėdamas Graikijos kalėjime, buvo prasitaręs, jog papasakos „visą tiesą" apie savo buvusį draugužį – kaip jis užsakė nužudyti savo konkurentus.
Tačiau atsidūręs Rusijoje, V. Tatarenkovas atsisakė duoti parodymus, pareiškęs, jog apie A. Bykovo „darbelius" žino tik iš laikraščių, o kai kuriuos epizodus net sukūrė pats.
Vėliau, jau gražintas baigti atlikti bausmės į Graikiją, Tatarinas paskambino į Krasnojarsko televizijos kompaniją ir pareiškė norįs demaskuoti A. Bykovą. Paklaustas, kodėl persigalvojo, Tatarinas pareiškė, jog A. Bykovo žmonės už tylėjimą buvo prižadėję ištraukti jį iš kalėjimo, bet to nepadarė.
Jei pareigūnams pavyks įrodyti ir pagrįsti visu pateiktus kaltinimus, V. Tatarenkovui gręsia kalėjimas iki gyvos galvos.
Paruošta pagal „News.ru“, „Kp. Ru“
