Šamanai savo apeigas dažniausiai atlieka lietui ar kitoms gamtos gėrybėms prišaukti. Dabarties pasaulyje didžiausia gamtos gėrybe laikomi pinigai – tad politinių šamanų apeigos su jais ir susijusios.
Pastarąjį pusmetį vieši premjero Gedimino Kirkilo judesiai bei figūros, taip pat ištarmės bei užkeikimai daugiaveiksmiame spektaklyje „dujų kainų padidinimas“ išduoda apeiginį šamanišką to spektaklio pobūdį ir šamanišką pagrindinio veikėjo funkciją. Premjeras viešai šaukiasi, kad „Gazpromas“ susimylėtų padidinti dujų kainas, nepaisydamas visiems žinomo sutarties su dujų gigantu punkto, pagal kurį nuo 2008-ųjų jos ir taip priartinamos prie europinių.
Kodėl tokios apeigos atlikinėjamos ir ko jomis siekiama? Priežastys bei paskatos turėtų būti labai svarios, susijusios su esminiu „žydruoju“ valstybės valdymu – per žydrąjį kurą. Priežasčių ir paskatų svarumą rodo tai, kad tomis apeigomis jau ilgą laiką reiškiama visiška panieka Seimui ir jo priimtam dujų kainų reguliavimo įstatymui, taip pat ir svarbiai valstybės institucijai, sukonkretinusiai tą įstatymą. Neįmanoma įsivaizduoti, jog kokios nors kitos Europos Sąjungos šalies premjeras leistų sau viešai niekinti Seimo priimtą įstatymą , kurį Vyriausybei privalu vykdyti, bei įstatymą įgyvendinantį Kainų komisijos darbą.
Toks premjero elgesys skatinte skatina Lietuvos dujininkus ieškoti būdų, kaip nevykdyti numatyto dujų kainų reguliavimo režimo, kuris apriboja jų savivalę ir viršpelnį. Tad „Dujotekana“, dar visai neseniai linksniuota įvairiose Valstybės saugumo departamento pažymose, dujų kainų reguliavimo įstatymo veikimą sėkmingai stabdo pasitelkusi teismus. Galima nujausti, jog ateityje sulauksime ir šiai korporacijai palankių Konstitucinio Teismo išaiškinimų.
Premjero apeiginius šokius palaikančių „Lietuvos dujų“ vadovų pasisakymai apie galimas derybų su „Gazpromu“ komplikacijas dėl priimto įstatymo yra publikai skirta dūmų uždanga: šios bendrovės akcininkas ir pagrindinis veikėjas – tas pats „Gazpromas“. Tad publikai norima įteigti, jog viena, dukterinė, „Gazpromo“ įmonė neva imasi ginti Lietuvos nacionalinius interesus derybose su didžiuoju „Gazpromu“. Šioje srityje nebuvo ir nebus jokių derybų, nes dėl visko jau senokai sutarta. Tačiau vyks daugybė imitacinių derybų, kurios skirtos konkrečių politikų politiniam kapitalui didinti bei norimam priešrinkiminiam įvaizdžiui kurti.
Dujų kainų padidinimo meldžiančiam šamanui atrodo, jog jam pavyksta sukurti visai kitokį – valstybės ir visuomenės gelbėtojo – vaidmenį. Nors nuo jokio kainų padidinimo – net nuo vietinių pieno perdirbėjų be jokio pagrindo svaigiai keliamų – niekas nesiruošė ir nesiruošia visuomenės gelbėti. Dujų kainos kils ir taps europinėmis. Šitai fiksuota Lietuvos ir „Gazpromo“ 2005-ais metais pasirašytoje sutartyje ir nesyk „Gazpromo“ atstovų aiškiai patvirtinta. Tačiau premjerui, šokančiam „Dujotekanos“ palaikymo šokį, norėtųsi, kad tas šokis atrodytų kitaip ir prieš rinkimus jis galėtų pasakyti – „aš juk sakiau, kad pakels“. Tad „Gazpromas“ skatinamas pasinaudoti palankiomis aplinkybėmis ir nauja kaina parodyti Lietuvos Seimui ir visuomenei, ką reiškia „neklausyti premjero“.
Premjeras nepaliauja aiškinęs, kokia didelė gėrybė Lietuvai yra ypatingi mūsų politinio elito santykiai su „Gazpromu“ – geradariai mums leidę pirkti dujas už daug mažesnę nei europinė kainą. Tačiau ar vartotojai labai jau juto tas mažesnes kainas – kokioje vartojimo srityje mes mokame žymiai ar nors nežymiai mažiau nei kaimyninių šalių gyventojai? Nėra tokių sričių, o jei ir kelios atsirastų, tai jos tikrai nesusijusios su „Gazpromo“ ir mūsų politinio elito „ypatingų“ santykių su Rusija meistrais.
Manau, daugelis Lietuvos gyventojų puikiai žino, jog Rusija niekada nieko nedavė veltui. Ypatingi Lietuvos buvusios komunistinės nomenklatūros branduolio santykiai su „Gazpromu“ mums daug kainavo – Lietuvos dujų ūkis su kai kuriomis didelėmis šiluminėmis elektrinėmis perėjo šio Rusijos dujų koncerno žinion kur kas pigiau nei numanoma kaina. Pradinių nuvertinimų apimtį rodo vėlesnis daugelio energetikos sektoriaus įmonių turto perkainavimas jas privatizavus bei pardavus – po perkainavimo turto vertė pasirodo esanti žymiai didesnė. Gaila, kad kol kas neatsirado nepriklausomų ekonomistų, kurie pabandytų apskaičiuoti, ko ir kiek neteko Lietuva mūsų politiniam elitui ypatingais „žydraisiais“ santykiais susisaisčius su „Gazpromu“.
Niekaip neįvertintas ir didžiulis tų sandėrių geopolitinis nuostolis. Geopolitiniu požiūriu visiška mūsų ūkio priklausomybė nuo Rusijos dujų yra ir didelė regioninė problema. Per tą priklausomybę Rusija gauna galimybių veikti Baltijos regione – masindama Lietuvos politikus „mažesnėmis“ dujų kainomis ir kitokiomis iš „ypatingų“ santykių išplaukiančiomis „gėrybėmis“ trukdo Baltijos šalims sutarti dėl bendrų energetikos projektų, taip pat ir kuria tam tikrą nepasitikėjimo vienas kita atmosferą. Kita vertus, dalis geopolitinių nuostolių anksčiau ar vėliau įgauna ir tiesioginių ekonominių kaštų formą. Tačiau tie kaštai gula ne ant politikų, o ant piliečių vartotojų pečių.
Ekonominiai nuostoliai dar ne didžiausia blogybė. Ypatingi politinio elito santykiai su „Gazpromu“ yra esminis korupcinis mechanizmas, neleidžiantis Lietuvai susikurti jokios ekonominio proveržio, juolab valstybės demokratizavimo strategijos. Dalis dujų tarpininkų gaunamų pasakiškų viršpelnių nusėda mūsų politinio elito, partijų ir aukštųjų valdininkų kišenėse. Tos kišenės vis platėja ir gilėja. Galima sakyti, jog dalis Lietuvos politinio elito tapo „žydraisiais“ narkomanais. Nemažų pinigų reikės ir valstybinei žemei galutinai „supirkti‘. Dujinio korupcinio mechanizmo ypatumas tas, kad Rusijai jis nieko nekainuoja – korupciją maitina Lietuvos dujų vartotojų pinigai. Panašiai pradiniam prichvatizavimo etapui reikalingas lėšas patys žmonės sunešė į vėliau „bankrutavusius“ bankus.
Dabartinė korupcinė ekonomika per ypatingus santykius su Rusija ir „Gazpromu“ pasikeitė – anksčiau Rusijai tekdavo ši tą duoti, o dabar vietoj jos duoda patys Lietuvos dujų ir šilumos vartotojai. Duoda ir nevirkauja. O kad taip ir nesuprastų, kam, ką ir kiek duodą – didžiosios šamano apeigos. Dera pažymėti, jog pats „Gazpromas“ į šias apeigas kol kas nesileidžia įtraukiamas – politinę sceną kontroliuojančiai korporacijai šitai ir nepritiktų. Be to, jau rikiuojasi mūsų politinių veikėjų gretos prisidėti prie apeigininkų. „Gazpromo“ logika paprasta – te patys narkomanai nusigvelbia iš saviškių, o mes pasižiūrėsime, koks valstybės vaizdelis rodomas Europos Sąjungai.
Toks korupcinis mechanizmas – jokia paslaptis. Mūsų politikams giriantis „ypatingais“ santykiais su Rusija visos kaimyninės šalys įtariai žvelgė ir žvelgia į visokius „ypatingus“ santykius su Rusija, „Gazpromu“ ar naftos kompanijomis. Rusijos kompanijos sugeba „nusipirkti“ ir europinio rango politikų. Atgavusios nepriklausomybę kaimyninės Baltijos šalys stengėsi kuo greičiau laisvintis iš „ypatingų“ santykių su Rusija, todėl jau senokai nebekelia jokių isterijų dėl didėjančių dujų kainų ir apsieina be tarpininkų. Neteko girdėti, kad jų ekonomikos būtų kaip nors nukentėję, juolab atsilikę nuo Lietuvos. Nenukentėjo dėl to, kad toms šalims neteko sumokėti daug didesnio netiesioginio mokesčio Rusijai už „mažesnes“ dujų kainas, o šiuo metu netenka mokėti šimtų milijonų korupcinio mokesčio, kuris nelyg vėžys ėda visas valstybės institucijas.
