Peteris žuvo praėjus metams po sienos pastatymo ir 27 metai iki jos kritimo. Jo mirtis simbolizavo situacijos beviltiškumą, tragiškumą ir absurdiškumą. Vakarų pasieniečiai ir amerikiečių kariai ne tik nesuskubo gelbėti jaunuolio, tačiau ir nukreipė ginklus prieš pasipiktinusią minią, kuri negalėjo ramiai stebėti, kaip jų akyse miršta berniukas. Rytuose kariai neišdrįso įsikišti dėl prieš tris dienas įvykusio incidento: Rytų Vokietijos karys buvo apšaudytas. Tą 1962 metų vasarą įtampa pasiekė viršūnę. Likus kelioms savaitėms iki tragedijos prie sienos įvyko rekordinis incidentų skaičius.
Rugpjūčio 13 dieną įvyko didelė demonstracija, kuri tapo augančio nerimo po miesto ir šalies atskyrimo atspindžiu. Daugelis rytų vokiečių svajojo pabėgti. Peteris tikėjosi geresnio gyvenimo, tačiau pabėgimui nepasiruošė tinkamai. Pastaruoju metu apie tai pasirodė kelios knygos, tarp kurių – „Mirtis ant sienos“, parašyta Larso-Broderio Keilo ir Sveno Felixo Kellerhoffo.
O istorija klostėsi taip. Pietų pertraukos metu du moksleiviai nusprendė pasivaikščioti palei sieną. Jie aptiko seną dirbtuvę, kuri buvo apleista. įėję į vidų, jie rado išdaužtą langą, kuris nebuvo užkaltas. Pro jį buvo galima stebėti pasieniečius. Būtent tuomet berniukams kilo mintis – persikelti į Kroicbergą Vakarų Berlyne, iki kurio tebuvo apie 30 metrų. Pagunda įveikė baimę. Berniukas iššoko į „mirties liniją“ – vietą tarp sienos ir paralelinės užtvaros, kurios statybos dar tik prasidėjo.
Vienam iš berniukų, Helmutui Kulbeikui avantiūra baigėsi sėkmingai: jam pavyko užsilipti ant betoninės sienos. Tačiau iš dviejų metrų aukščio jis pamatė, kaip jo draugas stovi tarsi sustingęs apačioje, tarsi nebesuvokiantis realybės. Jis kvietę Peterį, ragino jį: „Greičiau!“ Tačiau Peteris jau pateko po kulkų kruša. Iš viso nuaidėjo 35 šūviai, viena iš kulkų pataikė jam į koją. Jis įstrigo tarp sienos ir užtvaros ir per 50 minučių nukraujavo. Jo šūksniai: „Helft mir doch, helft mir doch“ („Padėkite, padėkite“) palaipsniui vis tilo. Po valandos Rytų Vokietijos kariai patraukė jo kūną, bandydami pasislėpti po dūmų uždanga. Vis dėlto žurnalistams pavyko įamžinti šią sceną. Pasirodžiusiame „ARD“ kanalo dokumentiniame filme Margit Hosseini, kuriai tuo metu buvo 20 metų, įvykius aprašo taip: „Mes visi jautėme savo kaltę. Mes buvo kalti dėl šio įvykio, nes nusprendėme nieko nedaryti, kad jam padėtume. Tas jausmas mane persekioja iki šiol.“
Šaltojo karo tragedija: paauglys Peteris, žuvęs prie Berlyno sienos (nuotr. Wikipedia)
Praėjus 22 metams po Berlyno sienos kritimo Vokietijoje vis dar negali tiksliai apskaičiuoti, kiek vaikų žuvo bandydami persikelti iš Rytų į Vakarus. „Nuo 500 iki 700“, – mano istorikas iš Berlyno Karlas Schroderis, kuris ketina iki 2015 metų pateikti pilną žuvusiųjų sąrašą. Tokiu būdu jis nori žuvusiems „sugrąžinti veidą, vardą ir žmogiškumą“.
Šiandien Berlyne stovi kolona, skirta pagerbti P. Fechteriui...
