Įdomu ir tai, kad prie šio proveržio prisidėjo pats popiežius Pranciškus. Jis asmeniškai kreipėsi į abiejų šalių lyderius, ragindamas juos siekti naujos santykių pradžios. Vatikanas taip pat pakvietė abi delegacijas susitikimui, per kurį ir buvo susitarta siekti santykių normalizavimo. Kubos ir JAV santykiai visada buvo svarbūs kiekvienam popiežiui, bet Pranciškui, kilusiam iš Lotynų Amerikos regiono, šis klausimas itin aktualus. Prie sėkmės prisidėjo ir tai, kad Bažnyčia Kuboje yra svarbiausia institucija už komunistinės valdžios ribų. B. Obamos ir R. Castro susitarimas, galbūt atvesiantis prie normalesnių dvišalių santykių, yra dar vienas priminimas apie mažai matomą, bet vis dėlto įtakingą Šventojo Sosto diplomatiją.
Istorinis pokalbis ir istorinis susitarimas
Pusantrų metų trukusių slaptų derybų kulminacija tapo B. Obamos 45 minučių pokalbis telefonu su R. Castro. Tai pirmas pokalbis tarp dviejų šalių lyderių per daugiau nei pusšimtį metų, per jį buvo sutarta paleisti vieną JAV ir tris Kubos žvalgybos agentus. Be to, Kuba sutiko išlaisvinti JAV plėtros bendradarbiavimo specialistą, sulaikytą prieš penkerius metus už neva antivalstybinę veiklą.
Po šio pasitikėjimą stiprinančio pokalbio B. Obama paskelbė sieksiantis santykių su Kuba normalizavimo. Pirmiausia bus rengiamos derybos dėl diplomatinių santykių atkūrimo ir ambasadų Havanoje ir Vašingtone atidarymo. Antras žingsnis geresnių santykių link būtų Kubos išbraukimas iš valstybių, remiančių teroristines organizacijas, sąrašo, į kurį šalis buvo įtraukta dar 1982 metais. Be Kubos, šiame sąraše puikuojasi Sirija, Sudanas ir Iranas (Šiaurės Korėja buvo išbraukta 2011 m.). Kritikai teigia, kad Kubos veiksmai toli gražu neprilygsta pastarųjų valstybių veiksmams ir toks šalies statusas yra neadekvati šaltojo karo liekana.
Įtraukimas į šalių, remiančių tarptautinį terorizmą, sąrašą reiškia įvairius finansinių transakcijų ribojimus, dvejopos paskirties prekių eksporto kontrolę, ginklų pardavimo draudimą ir JAV užsienio pagalbos ribojimus. Kubos išbraukimas iš tokių valstybių rato turėtų realios naudos prekybos atžvilgiu, todėl B. Obama paprašė valstybės sekretoriaus paruošti ataskaitą apie Kubos veiksmus, susijusius su tarptautiniu terorizmu.
Dar vienas svarbus pokytis – pinigų perlaidų į Kubą limito padidinimas. JAV valstybės departamento duomenimis (http://www.bbc.com/news/business-30523362), iš JAV į Kubą kasmet persiunčiama apie 2 milijardus dolerių, kurie atstoja didelę dalį tiesioginių užsienio investicijų. JAV prezidentas savo pranešime teigė, kad pervedamų pinigų limitas bus padidintas keturgubai. Tai ne tik atneš kur kas didesnių įplaukų į šalį, bet ir, tikėtina, pakeis Kubos ekonomikos struktūrą. Pinigai galės būti skiriami ne tik šeimoms ir artimiesiems paremti, bet ir dar tik besikuriančiam privačiam verslui steigti ir palaikyti. Be to, parama verslui galės būti suteikiama ir per kai kurių amerikietiškų produktų eksporto į Kubą leidimą. Tarp jų – tam tikros statybinės medžiagos privačių namų statybai, žemės ūkio įranga smulkiems ūkininkams bei kitos prekės, reikalingos mažoms įmonėms. JAV piliečiai taip pat galės įsivežti daugiau prekių ir gaminių iš Kubos, nors šios priemonės toli gražu neprilygsta prekybos embargo panaikinimui. Iki leidimo JAV piliečiams naudotis turizmo paslaugomis Kuboje taip pat dar daug trūksta, bet B. Obama pažadėjo palengvinti su darbu ir šeimos lankymu susijusias keliones.
Dar didesnis dėmesys bus skiriamas žmogaus teisių padėties gerinimui ir demokratizacijai Kuboje. Viena iš šalių vadovų susitarimo dalių buvo reikalavimas paleisti 53 Kubos politinius kalinius. Vykdydamas savo įsipareigojimus, didumą jų R. Castro režimas jau paleido. Žinoma, tikėtis, kad komunistinis režimas ims paisyti laisvos ir demokratiškos visuomenės principų, būtų naivu, nes praėjus vos keletui dienų po minėto susitarimo paskelbimo net ir mažiausių protestų dalyviai buvo operatyviai suimti. Vis dėlto žmogaus teises visame pasaulyje stebinti organizacija „Human Rights Watch“ būsimą JAV ir Kubos santykių normalizaciją vertina labai teigiamai. Nuo šiol JAV galės prisidėti prie kitų demokratinių regiono valstybių ne tik retoriškai skatindamos R. Castro režimą keistis, bet ir skirdamos resursų Kubos pilietinei visuomenei stiprinti.
Beprotybė pagal Einšteiną
Iki šiol ginčijamasi, ar beprotybės – to paties darymas ir tikėjimasis skirtingų rezultatų – apibrėžimą sugalvojo Einšteinas, tačiau B. Obama būtent taip pavadino ligšiolinę JAV politiką Kubos atžvilgiu. Penki dešimtmečiai aktyvios ekonominės blokados neprivertė kubiečių sukilti prieš R. Castro režimą. Vos per 150 km nuo JAV nutolusiai salai tai nepadarė akivaizdesnės įtakos. Veikiau netgi priešingai: embargas sukėlė, kaip vadina politikos mokslininkai, „susivienijimo aplink vėliavą“ efektą. Tikėtina, kad esant normaliems kaimynių santykiams komunistinis režimas nebūtų taip ilgai išsilaikęs, mat visas valstybę kamuojančias negandas buvo galima suversti JAV kaltei.
Žinoma, santykių normalizavimas JAV turėtų labiau simbolinės naudos. Net jei ir būtų leidžiama prekyba (tai leisti turės Kongresas, o jis dar toli gražu nėra įtikintas tokios politikos tikslingumu ir jame yra daug įtakingų santykių su Kuba normalizavimo priešininkų), JAV ekonomikai tai būtų lašas jūroje. Tad už tokios politikos pokyčių slypi politinės slinktys. Pirmiausia, B. Obamą per rinkimus Floridos valstijoje gana aktyviai rėmė Amerikos kubiečių bendruomenė. Apklausos rodo besikeičiančią šios bendruomenės poziciją: pirmą kartą didesnė jos narių dalis remia blokados Kubai panaikinimą ir santykių normalizavimą. Antra, normalių kaimyninių ryšių jau seniai nori amerikiečių verslas, kultūros sektorius bei švietimo institucijos. Trečia, ir tai turbūt svarbiausia, JAV, dalyvaudamos Lotynų Amerikos reikaluose, nuolat susiduria su priekaištais dėl Kubos, todėl geresni ryšiai su ja leistų pagerinti amerikiečių įvaizdį visame regione.
Pokyčių priežastis – padėtis Venesueloje
Viena svarbiausių priežasčių, kodėl Kuba nusprendė žengti pirmą žingsnį normalizacijos link, yra blogėjanti padėtis Venesueloje. Žlugus Sovietų Sąjungai, Kuba neteko svarbiausios politinės ir ekonominės rėmėjos, todėl imta ieškoti kitų sąjungininkų. Viena iš pagrindinių naujųjų rėmėjų tapo Venesuela, buvęs jos prezidentas Hugo Chavezas Kubą vadino „laimės jūra“, kurios link turėtų krypti ir pati Venesuela. 15 metų vos ne pusvelčiui tiekiama nafta neabejotinai padėjo Kubai atlaikyti ekonominius sunkumus. Be to, prekyba su Venesuela sudaro penktadalį Kubos BVP įplaukų. Dėl šių priežasčių R. Castro žvelgia į sunkumų patiriančią sąjungininkę su nerimu. Praėjusiais metais Venesueloje metinė infliacija siekė stulbinančius 60 proc., gyventojams trūko pagrindinių prekių, o biudžeto deficitas siekė 16 procentų. Jeigu Venesuelos vyriausybė bus priversta sumažinti subsidijas, tikėtina, kad šalį gali apimti riaušės ir neramumai. Ekonominio nuosmukio metu naftos tiekimą Kubai kur kas žemesne kaina pateisinti būtų labai sunku.
Nederėtų praleisti ir vidinių pokyčių Kuboje. R. Castro iš brolio perėmus valdžios vairą, Kubos vyriausybė ėmėsi labai atsargių pertvarkų: po truputį pradėta leisti kurti privatų verslą, o politiniame fronte svarbus buvo šalies lyderio pareiškimas, kad 2018 metais jis „nužengs nuo politinio podiumo“. Būsimu savo įpėdiniu R. Castro neoficialiai įvardino kur kas jaunesnį politiką. Pastebima, jog jaunoji Kubos politikų karta yra mažiau ideologiškai orientuota ir linkusi imtis drastiškesnių ekonominių reformų. Tam tikrai prireiks normalių santykių su didžiąja kaimyne.
Kubos ir JAV santykių normalizavimas yra neabejotinai teigiamas dalykas ir abiem šalims, ir visam regionui. Tačiau geras intencijas turi sekti ir konkretūs veiksmai. Vienas svarbiausių – įtikinti JAV Kongresą, kad santykių atšilimas yra naudingas abiem pusėms. Esant respublikonų daugumai tai padaryti gali būti išties sudėtinga. Be to, nėra jokių garantijų, kad Kubos komunistai nepabūgs didesnės politinės ir ekonominės JAV įtakos šalyje. Esant gana neužtikrintai padėčiai, šie metai bus neabejotinai įdomūs Lotynų Amerikos apžvalgininkams.
