Tauragiškis Rimas Venclovas (47 m.) buvo apgalvojęs smulkiausias savo buvusios žmonos nužudymo detales. Šis šaltakraujis žudikas buvo įsitikinęs, jog šiurpus jo planas taps tokia žmogžudyste, kuri niekada nebus atskleista. Dabar, atlikdamas įkalinimo iki gyvos galvos bausmę, jis turės apsčiai laiko apmąstyti, kur padarė klaidą.
Tiesa, mąstyti, kur suklydo, R. Venclovui ilgai nereikės – teisme paaiškėjo, jog šiurpus nusikaltimas, iš tiesų galėjęs tapti „tobula žmogžudyste“, buvo atskleistas padedant šiuolaikinėms technologijoms, o tiksliau – vaizdo kameroms ir navigacijos sistemai. Taigi dabar žudikui teks bent 20 metų kalėti graužiantis dėl apmaudžios klaidos, padėjusios jį išaiškinti. Po šio laiko R. Venclovas įgis teisę prašytis paleidžiamas į laisvę lygtinai.
„Akistatoje“ jau ne kartą rašyta apie Vitalijos Baliutavičienės (29 m.) pagrobimo ir nužudymo bylą, kurioje pagrindiniu įtariamuoju visą laiką buvo jos sūnaus tėvas ir buvęs sutuoktinis Rimas Baliutavičius, vėliau pasikeitęs pavardę ir tapęs Venclovu. Paskutiniame teismo posėdyje prieš skelbiant nuosprendį paaiškėjo dar daugiau sukrečiančių aplinkybių, taip pat jame parodymus davė pats R. Baliutavičius-Venclovas. Jis nė nemirktelėdamas melavo, paistė įvairiausias įvykių versijas ir pasakojo apie pramanytus asmenis, kad tik pavyktų išvengti atsakomybės. Vis dėlto tai tebuvo paskutiniai skęstančiojo mėginimai griebtis šiaudo – Didžiosios Britanijos teisėsaugininkai, bendradarbiaudami su kolegomis iš Lenkijos, surinko visus galimus įrodymus, kurie neabejotinai patvirtino teisiamojo kaltę.
Vitalija Baliutavičienė (nuotr. „Akistatos“)
Pramanytas Vaidas
„Vitalijos dingimo dieną aš išvis nebuvau Anglijoje. Tuo metu aš sėdėjau Prancūzijoje, Dunkirke“, – lyg užsikirtęs kartojo R. Venclovas. Jam buvo nė motais, kad teisėsauga turi vaizdo įrašus iš gatvėse įrengtų kamerų, kuriose užfiksuota, kaip jis pačiumpa į darbą skubančią buvusią žmoną, kaip vėliau perka bilietus į keltą Doveryje, kaip įvažiuoja ir išvažiuoja iš jo. „Vaizdo įrašuose užfiksuotas visai ne aš, o į Angliją mano automobiliu įvažiavo Vaidas Bežimis, mano pažįstamas, su kuriuo kartu turėjome pristatyti prekes į Piterborą. Vitalija buvo įspėjusi mane nebevažiuoti į Angliją, antraip iškart būsiu sučiuptas policijos, nes esą prieš ją smurtavau, tai aš ir nevažiavau. Tai padaryti paprašiau Vaido, kuris sėdo į mano žalią mikroautobusiuką „Mercedes“ ir nuvažiavo į Piterborą, o aš likau Prancūzijoje“, – neužsikirsdamas rietė R. Venclovas.
Kad viskas atrodytų dar įtikinamiau, teisme žudikas aiškino, atseit, praėjus kelioms dienoms po jo menamo grįžimo iš Prancūzijos į Tauragėje esantį vieną jo fotografijos saloną prisistatę kažkokie du vyrai ir ėmę jam grasinti. „Vaidas, kai grįžome į Lietuvą, pranešė, kad Vitalija dingo. Kitą dieną į mano parduotuvę atėjo du nepažįstami asmenys ir liepė man niekam nepasakoti apie Vaidą ir apie tai, ką jis man sakęs, antraip su manimi bus susidorota. Kaip tik todėl pareigūnams iš pradžių nieko apie Vaidą nepasakojau“, – toliau istorijas „iš pasakų lobyno“ kūrė R. Venclovas.
Pasinaudodamas suteiktu žodžiu teisiamasis nepraleido progos apšmeižti nužudytąją, o save – pavaizduoti kaip auką. „Niekada nesmurtavau prieš Vitaliją. Kartą, kai susipykom dėl to, kas paklos lovą, ji pati mane užpuolė. Kitą kartą, kai esą ją smaugiau, ji išėjo pasivaikčioti ir grįžo su mėlynėmis ant kaklo. Man jos pasirodė panašios į bučinių paliktas žymes. Kai paklausiau, kas tai, ji man nieko nepaaiškino“, – teigė R. Venclovas. Jis dar pridūrė, neva iki pat skyrybų, kurios įvyko 2010 metais, jie buvę laiminga šeima.
Septyniolikmetė Vitalija ir tuometinis Rimas Baliutavičius susipažino 1999 metais ligoninėje, kurioje jis dirbo ūkio skyriuje, o ji buvo pacientė. Beveik dvigubai vyresnis ir jau dukart išsiskyręs vyras sugebėjo jaunai merginai taip apsukti galvą, jog netrukus jiedu susilaukė sūnaus, o 2007-aisiais susituokė.
Teisiamas R. Baliutavičius-Venclovas tikino, atseit skyrybų iniciatore buvusi R. Baliutavičienė – girdi, išvykusi gyventi pas brolį į Didžiąją Britaniją ir nuo jo nutolusi. „Mes bendravome „Skype'u“ ir telefonu, bet pokalbiai vis retėjo. Ji teigė, kad labai daug dirba ir neturi laiko, vėliau tikino neturinti interneto, o galiausiai pareiškė, jog reikėtų skirtis. Aš sutikau“, – aiškino teisiamasis. Šiaip ar taip, net ir po skyrybų jis atsekė paskui buvusią sutuoktinę į Angliją ir apsigyveno viename name, tik skirtinguose kambariuose. „Taip nusprendėme dėl šeimyninių priežasčių“, – teisme sakė R. Venclovas.
Vyrą laikė žvėrimi
Netgi išsiskyręs su Vitalija R. Venclovas ją terorizavo kaltindamas neištikimybe. Du kartus į britų policijos rankas dėl smurto prieš buvusią žmoną patekęs R. Venclovas atvirai grasindavo jai susidorojimu. „Mūsų sūnaus likimas yra užaugti be motinos, o tavo – mirti nuo mano rankos. Aš tave užkasiu“, – ne kartą Vitalijai yra sakęs buvęs sutuoktinis.
Teisme buvo paviešinti ir pačios Vitalijos parodymai, duoti po vieno iš užpuolimų. „Grįžau namo, o vonia buvo prileista vandens. Išsigandau, jog jis žada mane paskandinti. Užlipau į miegamąjį ir jis ėmė mane smaugti, klausinėjo, kas yra mano meilužis, vardino įvairius vardus iš mano mobiliojo telefono, kurį nuolat tikrindavo, ir grasino užmušti, jeigu nepasakysiu, su kuo miegu. Jis taip pat perspėjo, kad jeigu skųsiuosi policijai, jis užkas mane galiniame sode. Jis elgėsi kaip tikras žvėris“, – policijai pasakojo Vitalija.
Kad V. Baliutavičienė buvo įbauginta buvusio sutuoktinio, kuris net po skyrybų nenustojo jos terorizavęs, teisme paliudijo su ja bendravusios ir dirbusios lietuvės Olesia Š. bei Jurgita N. Pastaroji Vitaliją paprastai pavėžėdavo iki darbo bulvių fabrike. Lemtingąją 2011 metų rugpjūčio 12-ąją V. Baliutavičienė taip pat turėjo vykti į darbą su Jurgita, bet sugedo šios mašina...
„Ji dažnai užsimindavo apie savo buvusį vyrą, tačiau visi jos pasakojimai buvo baisūs. Ji sakė, kad vyras ne kartą ją smaugė ir grasino nužudyti. Kartą jis paskambino, kai važiavome automobiliu, ir ji įjungė garsiakalbį. Pati girdėjau, kaip jis sakė žinantis kiekvieną Vitalijos žingsnį. Ji bijojo savo buvusio sutuoktinio ir nepasitikėjo vyrais. Net kai vykome su bendradarbiais į Londoną, ji nufotografavo mus vežusio bendradarbio mašinos numerius – esą jeigu joms kas nors atstitiktų, būtų lengviau atskleisti, kas tai padarė“, – teisme patvirtino Jurgita N.
„Kai Vitalija dingo, paskambinau Rimui ir paklausiau, ar tai jo darbas. Jis pradėjo juoktis ir pasakė, kad kalbu nesąmones“, – teisme atskleidė kita Vitaliją gerai pažinojusi lietuvė Olesia Š.
Teisme liudijo ir V. Baliutavičienės bendradarbis Ako Garibas, su kuriuo ji prieš dingimą palaikė artimesnius santykius. Jis sakė, kad Vitalija jam labai patikusi ir, nors yra vedęs, tiesiog užversdavęs ją skambučiais – skambindavęs po 30–40 kartų per dieną. „Ji visiems, kas ją pažįsta, patiko. Tiesiog negalėjai jos nemėgti, nes ji buvo labai miela. Man ji taip pat pasakojo apie savo smurtaujantį vyrą. Ji atskleidė, kad jis sudegino jos paveldėtą namą gimtojoje Lietuvoje“, – sakė A. Garibas.
Kad V. Baliutavičienei priklausantį namą padegė R. Venclovas, niekada nebuvo įrodyta, tačiau ji pati ir jos artimieji buvo įsitikinę, kad tai jo darbas.
Išdavė navigacija
Liguistai pavydus R. Venclovas Vitaliją paskutinį kartą užpuolė ir paspruko į Lietuvą likus pusmečiui iki jos pagrobimo ir nužudymo. Nors teisme nebuvo nustatytas tikslus žmogžudystės motyvas, manoma, kad buvusią žmoną R. Venclovas nutarė nužudyti iš keršto, kad ši toliau gyvena be jo, turi naują draugą ir nebenori buvusio vyro priimti atgal.
Šią bylą tyręs inspektorius Martinas Breningas teigė, jog tas nužudymas nebuvo impulsyvus, o labai kruopščiai ir tiksliai suplanuotas, tikintis išvengti atsakomybės. Visam tam R. Venclovas užsiaugino plaukus ir ūsus, įsigijo naują mikroautobusą „Mercedes-Benz“, jo langus aptraukė tamsia plėvele, o užpakalines sėdynes išėmė. Jeigu kartais būtų atpažintas, nusprendė naudotis ne savo, o meilužės kreditine kortele.
Kad įsitikintų, kad jo kraupus planas paruoštas tinkamai ir niekas nesutrukdys jo įgyvendinti, R. Venclovas padarė „repeticiją“. Atvažiavęs į Piterborą, pasisukiojo aplink buvusios žmonos namus, pavažinėjo po miestą, apžiūrėjo atokias pamiškes ir kitas vietas, kur planavo paslėpti nužudytos Vitalijos kūną. Įsitikinęs, jog į Didžiąją Britaniją gali įvažiuoti nepastebėtas, o tikimybė būti sučiuptam policijos, kuri jo ieško dėl buvusios žmonos sumušimo, labai menka, R. Venclovas patraukė atgal į Lietuvą. Tiesa, tuo metu po miestą besisukiojantį tauragiškį pastebėjo minėtoji Olesia Š. ir pranešė Vitalijai. Ši paskambino motinai ir pasakė esanti tikra, jog „Rimas kažką sugalvojo“.
Prieš išvykdamas įgyvendinti savo grasinimų nužudyti buvusią žmoną, R. Venclovas aplankė Rusnėje gyvenančią jos motiną Vandą Černeckaitę, iškeikė Vitaliją ir tėškė, kad ji būsianti parduota.
Ankstų rugpjūčio 12-osios rytą atvykęs į Piterborą, R. Venclovas patykojo į darbą apie penktą valandą einančios buvusios sutuoktinės, čiupo ją už kaklo ir nusitempė į netoliese stovintį mikroautobusą. Vienas gyventojas girdėjo moters pagalbos šauksmą. Įgrūdęs Vitaliją į automobilį, R. Venclovas ėmė ją smaugti, tačiau, pasak teisėjo, iškart jos nenužudė, leidęs suprasti, kad jos padėtis beviltiška ir ji netrukus mirs. „Esu tikras, jog spaudėte Vitalijai kaklą, laikydamas ją tarp gyvenimo ir mirties, norėjote ją pakankinti“, – sakė teisėjas.
Nužudęs Vitaliją, R. Venclovas nuvežė jos kūną į Lenkijos vakaruose esančią atokią vietovę prie Lutol Sucho kaimo ir ten ją užkasė. Lavoną po beveik 3 mėnesių aptiko grybautojas. Britų kriminalistai tada dar nežinojo apie neatpažintos moters palaikus, bet pagal R. Venclovo mašinos navigacijos prietaisą išsiaiškino, kad jis važiavo siauru ir molingu miško keliuku vakarinėje Lenkijos dalyje, netoli svečių namų, kuriuose jau ne kartą buvo apsistojęs. Dykvietėje jis buvo sustojęs ir praleido ten užtektinai laiko, kad spėtų užkasti kūną. Sužinoję, jog toje vietoje rastas nuogas moters lavonas, kriminalistai beveik neabejojo, kad jis – dingusiosios V. Baliutavičienės.
Šioje vietoje, Vakarinėje Lenkijoje, netoli Lutol Suchy gyvenvietės rastas nužudytos Vitalijos Baliutavičienės kūnas (nuotr. „Akistatos“)
Dėkojo teisėsaugai
Lietuvoje už padirbtų dokumentų turėjimą, vagystę ir valstybinio turto grobstymą jau teistas R. Venclovas, išgirdęs, jog už buvusios žmonos nužudymą jam skiriamas įkalinimas iki gyvos galvos, nė nekrustelėjo, o išklausęs visą nuosprendį tyliai nusijuokė.
Nužudytosios V. Baliutavičienės motina V. Černeckaitė ir brolis Audrius Šreberis po teismo dėkojo teisėsaugininkams už puikų darbą ir apgailestavo, jog Vitalijos nužudymas jų gyvenimuose paliko gilias žaizdas. „Vitalijos sūnus dar tikėjosi, jog motina yra gyva ir pas jį sugrįš. Rimas galėjo nutraukti nežinią ir skausmą ir leisti sūnui pradėti gedėti motinos. Tačiau jis to nepadarė ir toliau melavo. Niekas nepateisins jo žiauraus elgesio prieš tokią švelnią moterį kaip Vitalija“, – sakė nužudytosios artimieji.
„Jeigu ne moderniosios technologijos ir mūsų kolegos Lenkijoje, didelė tikimybė, jog R. Venclovo kaltė taip ir nebūtų buvusi įrodyta, o V. Baliutavičienė – palaidota toli nuo savo šeimos ir namų“, – sakė kriminalistas M. Breningas.
Old Bailio teismas (nuotr. „Akistatos“)
Giedrė POTELIŪNAITĖ
