Vienodumas, persmelkiantis Korėją, jos gatves, miestus, pastatus, reklamas, žmones, jų elgesį, reakcijas, išvaizdą, jų naudojamus daiktus, gyvenamus būstus, valgomą maistą, geriamus gėrimus, rašmenis, pradžioje nepastebimas, bet atpažintas nuvilia, po to ima erzinti, pykdyti, kol, bukai atmetęs bet kokias reakcijas, pasilieka savo inercijoje.
Jokie racionalūs paaiškinimai, kad dėl jo kaltas šalies mažumas, kad, ilgai buvusi neturtinga, net skurstanti, šalis neišsivystė, arba neišvystė kultūros ir jos įvairovės dėl konfucianizmo įtakos, kuris niekino menus, aistras ir fantaziją, arba dėl dabartinės Amerikos, taip pat nepasižyminčios meile vaizduotei, įtakos, arba dėl Japonijos, puoselėjančios grožį, antiįtakos, kaip buvusios okupantės, arba dėl visų kitų blogiečių, išvogusių jos kultūrą, nepakeis fakto, kad Korėjos esmė yra vienodumas. Jos parašas ir motyvas, net motyvacija. Savęs atpažinimas kitame, kito atpažinimas savyje išsyk, be pastangos, be įtampos, be vaizduotės, be išžengimo iš savo inercijos, jaukus įprastumas, nedraskomas prieštaros tarp skirtybių, migdanti harmonija. Amžinasis gamtos tęstinumas, atkaklus jos laimėjimas savo inercija, kvailu asilišku užsispyrimu, aklu nenoru žinoti, nereflektuojančiu ir nesikankinančiu dėl nieko. Jeigu norite pamatyti ir patirti nūnai deklaruojamos gamtos ir žmogaus idėjos vienybės įgyvendinimą, važiuokite į Korėją. Tik nusiteikite rytietiškam jos variantui – nereflektuojančiam, nesikankinančiam dėl nieko, tiesiog susiliejimui. Jis dar vadinamas Rytų išmintimi.
Vienodumas užklups jus ne iš karto, nes jo subtilus prasismelkimas pradžioje prisidengia įvairove ir šurmuliu. Lozungais: „Dinamiška Korėja“, „Hi, Seoul“, „Seulas - Azijos siela“. Judėjimu, reklamų mirgėjimu, triukšmu, energija. Todėl pradžioje kaip tik vienodumo priešybė - įvairovė - užpuls jus, pagriebs ir sutrikdys orientaciją – sugundys daiktais, garsais ir kvapais. Pamirškite simetriją, proporciją, bet kokią konceptualią struktūrą – čia vyrauja gamtinis saviorganizacijos principas. Jei atsirado tuščia erdvė – statomas namas pagal jos kontūrus, nesvarbu, kokio dydžio ar formos. Ar žmogui bus jame patogu? Kam? Žmogui? Patogu? Keisti klausimai. Susiliejus nepatogu nebūna. Svarbu praktiškai panaudoti sklypą, užpildyti tuštumą, nes tuštumos ardo vienodumą, o gamta, kaip žinia, irgi nemėgsta tuštumos. Taip pat svarbu ir praktiškai panaudoti statybines medžiagas – jokio jų eikvojimo beprasmėms dekoracijom, fasadams ar stogams. Sienų plonumas minimalus, langų didumas ir praeinamumas – maksimalus, kad susiliejimas galėtų vykti visais elementais – oru, vandeniu, ugnimi ir žeme. Karščiu, šalčiu, drėgme ir smėliu iš Gobio dykumos, pavasarį, žydint magnolijoms.
Gatvėmis praktiškai važiuoja mašinos, nepalikdamos nė pusmetrio tuščios erdvės. Jei ji atsiranda, tuoj užpildoma motociklo. Siauriausiais pasaulyje šaligatviais taip pat taupydami erdvę zuja korėjiečiai. Motociklai užpildo ir šaligatvių erdves. Jei tik nedraudžiama, judriose vietose jie nutūpti praktiškų prekeivių ir nukloti praktiškai pigiomis jų prekėmis – nuo susirietusių seneliukių, kurioms, atrodo, neegzistuoja nei laikas, nei progresas, nei jo smirdančios išmetamosios dujos, nes jos sau ramiai, amžinai gliaudo iš ankščių pupeles, pjaustinėja kokias šaknis ar lapus, kažin iš kur susirinktus, laukdamos, kol kokia praktiška namų šeimininkė ką nupirks; iki jaunų vyrukų, pardavinėjančių pigias DVD kopijas. Autorinės teisės? Teisės? Kieno teisės? Krūvos pigių daiktų, pigaus maisto, pigių papuošalų. Pigu, ir daug, tiesiog per daug, jų daugumas ima slėgti, nes sako ir vėl, ir vėl, ir vėl, o ne toks, šitoks ir anoks.
Per televiziją rodomos laidose dalyvauja vis tie patys žmonės – vietinės žvaigždutės, vadinamos „talentais“. Jų talentas neabejotinai glūdi jų visapusiškume – jie puikiai sudalyvaus ir pseudomokslinėse viktorinose, kuriose gali sužinoti galybę smulkių, aukštyn kojom gyvenimo neapverčiančių faktų, ir dainų konkurse, ir pasiplepėjimų laidose, ir TV žaidimuose, reikalaujančiuose ir vikrumo, ir šmaikštumo įkąsti kitam žaidėjui, nesugriaunant bendros geros nuotaikos, ir pačiam mokėti paslėpti savo susierzinimą. Tie žaidimai – nuostabi priemonė ugdyti konflikto neigimą, jo nukenksminimo, vengimo įgūdžius, dėmesio atitraukimo šedevrai. Laidos sėkmės rodiklis – kuo daugiau isteriško juoko gūsių ir trigubo jų pakartojimo, beveik kaip sportinių rungtynių transliacijoje, kuomet su „R“ rodomas sulėtintas variantas. Tuo stebuklingu momentu juokiasi ir sukėlę juoką, ir prajuokintieji abiejose ekrano pusėse – magiška vienybė juos sujungia. „Talentai“ visad reklamuoja paskutines rūbų, šukuosenos ir kalbos madas. Jų veidų išraiškos, o ir patys veidai, metais nesikeičia, balsai visad išlaiko tą džiugų, pakilų ir drąsinantį toną, atstojantį ir pamokančius, ir paguodžiančius tėvus, visad žinančius daugiau už tuos, kurie sėdi šioj ekrano pusėj, visad sektinus.
O žiūrovai visad sulaikę kvapą spokso į ekraną. Nerasi restoranėlio ar užeigos, kur nebūtų įjungto televizoriaus. Nepraktiškai, nejaukiai tuštumai ar tylai užpildyti. Jei ne linksminančios programos, tai niekad nekintančia intonacija įgarsinti dokumentiniai filmai arba TV dramos su amžinosiomis motinų raudomis, tyliomis dorųjų mergelių ašaromis, skaisčiais jų veidais ir rafinuotomis blogosiomis herojėmis, dramatiškai rūkančiais ir geriančiais vyrais, gerais ir blogais. Vis apie nelaimingą meilę, piktą vyro motiną, tyrųjų kančias ir blogųjų beširdiškumą. Apsitaisius madingiausiais rūbais, kurie vėliau masiškai atsiras gatvėse, su naujausiais mobiliaisiais telefonais rankose, kurie taip pat vėliau masiškai atsiras gatvėse. Kambariuose su paskutinės mados baldais, indais ir elektriniais prietaisais, vairuojant naujausias korėjietiškas mašinas - baltas, juodas, sidabrines arba bronzines. Net tarp TV realybės ir išorinės tikrovės būtinas jaukus susiliejimas, o jei jis nepasiekiamas, bent jau tampa tuo nuolatiniu noriu noriu noriu – norėjimu to, kas pasiekiama, to, ko nori visi, kas yra norėtina.
Dar galima susilieti valgant iš vienos lėkštės, draugaujant tik su savo bendraamžiais, mąstant ir vertinant šablonais, nekritiškai sekant mada, garsiai išsakant savo būsenas – karšta, šalta, pavargau, išalkau, tingiu, noriu miego, kas čia per kvapas?, garsiai apkalbant mobiliuoju telefonu visus savo rūpesčius – prisidedant prie bendro, bendrinančio triukšmo; žinant visas naujoves, kurios atsiranda ir praranda savo naujumą vienodu ritmu. Kaip taifūnas, atūžiantis kas vasarą panašiu metu, arba lietaus sezonas, arba sniegas žiemą, panašiu metu, kurie nusiaubia, sugriauna prasčiau pastatytus namelius ir šiltnamius, kasmet sukelia tokius pat dramatiškus reportažus ir tokius pat keistai susijaudinusius nukentėjusiuosius TV ekranuose, kuriems bepasakojant apie savo nuostolius, jų akyse nepamatysi jokio pasipiktinimo, o veidai sustingę pusiau šypsenos, pusiau triumfo išraiškomis. Nes niekas nepasikeitė, ir nepasikeis. Visad bus taip, kaip buvo visada.
Pabandykit paklausti jų, kas yra gamta – sulauksite tuščių akių žvilgsnio. Į jus žvelgs gamtos ir žmogaus susiliejimas, nereflektuojantis, nesikankinantis dėl nieko, sutaikyti, gal niekad ir nekonfliktavę principai, užsisklendę harmonijos lopšyje, sūpuojamo amžinojo judėjimo vietoje ir sapnuojantys save.
