Šalčiausia vieta Saulės sistemoje, kurios temperatūrą pavyko išmatuoti kosminiu aparatu, yra Mėnulyje. Ten temperatūra nukrinta iki 249 laipsnių žemiau nulio.
NASA kosminis zondas LRO (Lunar Reconnaissance Orbiter)ištyrė nuolat šešėlyje esančių Žemės palydovo kraterių vidų. Nustatyta, jog viduržiemį nakties metu šalčiausių kraterių, esančių šiauriniame poliariniame regione, viduje temperatūra gali nukristi iki minus 249 laipsnių Celsijaus, praneša BBC.
„Mėnulio terminė aplinka yra viena ekstremaliausių iš visų Saulės sistemos kosminių kūnų. Vidurdienį temperatūra ties pusiauju Mėnulyje gali pakilti iki 127 laipsnių, o poliariniuose regionuose naktį gali labai smarkiai atšalti“, – teigė profesorius Davidas Paige`as iš Los Andželo Kalifornijos universiteto.
Spalį zondas atsidūrė tokioje vietoje, jog galėjo stebėti vasaros saulėgrįžą pietiniame Mėnulio pusrutulyje ir žiemos saulėgrįžą – šiaurinėje. Mėnulyje taip pat yra metų laikai, tačiau tik du. Mėnulio ašies pakrypimas yra tik 1,54 laipsniai. Daugeliui vietų tai neturi jokios įtakos, tačiau poliuose, kaip aiškino D. Paige`as, tai lemia nedidelį, maždaug 3 laipsnių pokytį, kiek Saulė pakyla virš horizonto per metus.
„Tai lemia svarbius šešėlių ir temperatūrų skalių svyravimus“, - teigė jis.
Zondas užfiksavo, jog žemiausia vasaros temperatūra pietų polyje esančiuose tamsiausiuose krateriuose yra 238 laipsniai žemiau nulio. Tačiau šiaurėje, pietvakarinėje Hermite`o kraterio dugno dalyje artėjant žiemos saulėgrįžai aparatas užfiksavo minus 247 laispnių temperatūrą. Panašios temperatūros išmatuotos ir pietinėse Peary ir Bosch kraterių dugno dalyse.
Skaičiavimai leidžia manyti, jog norint aptikti tokią paviršiaus temperatūrą turinčius objektus, reiktų nukeliauti už Koiperio juostos, esančios už Neptūno orbitos.
„Kad temperatūra nukristų taip žemai, turi nebūti jokio šilumos šaltinio. Šių Mėnulio poliuose esančių kraterių nepasiekia tiesioginiai Saulės spinduliai, o šalčiausių vietų – net netiesioginiai. Kitaip tariant, šias vietas gali pasiekti tik nedidelė radiacija, kurią atspindi toliau esančios uolos“, – sakė D. Paige`as.
Šie atradimai dar labiau tikėtina paverčia idėją, jog kai kuriuose šių kraterių ilgą laiką galėjo būti sušalusio vandens ir kitų lakių medžiagų, kurioms išsilaikyti reikia dar žemesnių temperatūrų.
